Už būgnelio yra vidurinė ausis. Tai apie 1,5 cm³ tūrio oro pripildyta ertmė, kurioje yra trys smulkūs klausomieji kauliukai (plaktukas, priekalas ir kilpelė). Jų funkcija yra būgnelio virpėjimą perduoti į vidinę ausį. Paskutinis iš kauliukų (kilpelė), liečiasi su vidinės ausies ovaliuoju langu ir priverčia judėti vidinės ausies sraigėje esantį skystį. Vidurinė ausis trimitu (Eustachijaus vamzdeliu) sujungta su nosiarykle. Juo oras gali įeiti ar išeiti iš vidurinės ausies, taip susilyginant oro slėgiui abipus būgnelio. Sutrikus oro pasažui ausies vamzdeliu, skraidant gali išsivystyti ausų barotrauma.

laikas = atstumas / greitis

atstumas - 4 km = 2.16 nm (jūrmylės)
greitis - 200 kt
t = 2.16 nm / 200 kt = 0.0108 h = 39 s

4 miego gyliai:
a) Pirmoje miego stadijoje sumažėja bangų amplitudė nuo 8-12 Hz, stebimų budrumo metu

b) Antroje stadijoje dažnis ima mažėti, bet tuo pačiu atsiranda 12-16 Hz šoktelėjimai.

c) Trečioje ir ketvirtoje stadijoje bangų dažnis nukrinta iki 1-2 Hz, amplitudė padidėja. Šios bangos vadinamos delta bangomis, ir tuo metu žmogų labai sunku pažadinti. Šios fazės metu akių judesių nėra, širdis ir kvėpavimas dirba lėčiau, raumenys atsipalaiduoja, sumažėja smegenų aktyvumas.

d) Taip pat svarbi yra greitų akių judesių faze, dar vadimama REM (angl. „Rapid eye movements“) faze. Šios fazės metu elektromagnetinės bangos yra dažnesnės negu budrumo metu, t.y. smegenys veikia visu galingumu, sapnuoja. Manoma, kad ne REM miego metu vyksta fizinis poilsis, o REM – psichologinis. Pavyzdžiui, po sunkaus fizinio darbo būna daugiau ne REM miego, o žmonės turintys intensyvių psichologinių pergyvenimų daugiau sapnuoja. REM fazėje smegenys yra aktyvios – aktyvuoti smegenų neuronai, kurie atsakingi už motorikos reguliaciją ir regos informacijos apdorojimą. Po keturių nemiegotų naktų nerandama jokių didesnių fizinių sutrikimų, žmogus gali atlikinėti neilgus intelekto testus, bet po sapnų deprivacijos blogėja atmintis ir gavęs miegoti normaliai vieną naktį žmogus ištisai sapnuoja. Jei atsibundame REM fazės metu, atsimename sapną, kitų fazių metu - neatsimename.

Miego metu žmogus keletą kartų pereina per visus miego gylius, pradėdamas nuo pirmos fazės, pereidamas iki ketvirtos, po to vėl sugrįždamas iki pirmos, bet neatsibusdamas, o pereidamas į REM fazę. Kūdikiai puse laiko praleidžia REM fazėje, seni žmonės mažiau būna trečioje ir ketvirtoje miego fazėje.

Sumažėjęs kraujospūdis – hipotenzija – nėra taip pavojingas. Tačiau, jei kraujospūdis labai sumažėja, sutrinka organizmo aprūpinimas deguonimi ir tai sukelia:
a) silpnumą ir nuovargį;
b) alpimą;
c) kvėpavimo sistemos perpildymą ir net plaučių pabrinkimą;
d) kraujotakos sulėtėjimą;
e) susilpnėjusį atsparumą perkrovoms

Hiperventiliacija − tai intensyvesnis negu reikia organizmui kvėpavimas. Dėl to iškvepiama daugiau anglies dvideginio bei sutrinka šarmų ir rūgščių pusiausvyra kraujyje. Šis sutrikimas pasireiškia daugeliu fiziologinių efektų, iš kurių pagrindinis yra hemoglobino gebėjimo pernešti deguonį sumažėjimas.
Hiperventiliaciją sukelia hipoksija, tačiau yra dar kitos priežastys jai atsirasti – nerimas, stresas, supimo liga, vibracija, šokas, karštis, didelės perkrovos, kvėpavimas suspaustu deguonimi. Tik tinkamos treniruotės geriausiai apsaugo aviatorius nuo netikėtų stresinių situacijų ir fiziologinių reakcijų į jas.
Hiperventiliacija dažnai pasitaiko keleiviams, kurie tam tikrais skrydžio etapais, o kartais dar ir ant žemės patiria didesnį ar mažesnį nerimą ir stresą.

Hiperventiliacijos simptomai
● galvos svaigulys ir derealizacijos pojūtis;
● dilgčiojimas lūpų srityje ir galūnėse;
● regėjimo sutrikimai. Neryškus ar tunelinis matymas;
● šalčio ar karščio pojūčiai. Atskirose kūno vietose gali jausti karščio ar šalčio bangas;
● nerimas. Hiperventiliaciją sukėlęs nerimas, atsiradus naujiems simptomams, stiprėja. Susidaro uždaras ratas.
● sumažėja raumenų jėga;
● pablogėja judesių koordinacija ir sumažėja darbingumas;
● padažnėja pulsas;
● raumenų spazmai. Prieš prarandant sąmonę atsiranda rankų, pirštų ir pėdų raumenų spazmai;
● sąmonės praradimas. Dėl hiperventiliacijos žmogus gali prarasti sąmonę. Tačiau tuoj pat kvėpavimas vėl gali normalizuotis ir žmogus atsigauna.

Klasikiniu hiperventiliacijos poveikį mažinančiu būdu laikomas metodas, kai žmogui, patiriančiam hiperventiliaciją, duodama kvėpuoti į popierinį maišelį. Tuomet žmogus įkvepia savo iškvėptą anglies dvideginį ir kraujo šarmų-rūgščių pusiausvyra greitai sunormalėja, o smegenys reikiamai sureguliuoja kvėpavimo ritmą. Tačiau atsiradę simptomai rodo, jog žmogui yra negerai. Reikia jį nuraminti ir paraginti valingai sureguliuoti kvėpavimą.

Pirma atminties posistemė, kuri yra trumpesnė už trumpalaikę atmintį yra sensorinė atmintis. Sensorinėje atmintyje pojūtis išlieka tol, kol jį suvokiame - staiga užsimerkus, dar matosi vaizdas, kurį laiką ausyse girdisi garsas. Taip sensorinė atmintis integruoja praeitį ir ateitį. Daugiausia informacijos ateina į sensorinę posistemę, bet ji trunka tik kelias sekundės dalis, į trumpalaikę atmintį pakliūna mažiau informacijos, ji trunka keletą sekundžių, į ilgalaikę atmintį patenka dar mažiau informacijos, ir ji gali ten būti saugoma metų metais.

Staigus nusileidimas sukelia neigiamą G perkrovą, stumiančią kraują į galvą, kas sukelia veido paraudimą. Teisingas atsakymas yra neigiama G perkrova.

Oro slėgis, kylant aukštyn, mažėja. Aukščiai, kuriuose oro slėgis sumažėja 25 %, 50 % ir 75 %, yra šie:
25 % MSL - 8000 ft
50 % MSL - 18000 ft
75 % MSL - 36000 ft

Statistiniai duomenys rodo, jog erdvinės orientacijos praradimas – dezorientacija yra 37 % bendrosios aviacijos avarijų ir 12 % komercinės aviacijos avarijų priežastis. Tai pavojinga situacija. 80 % dezorientacijos sukeltų avarijų yra sunkios, su žmonių aukomis.

Žmogui vaikštant žeme, vestibiuliarinė sistema funkcionuoja tiksliai ir teikia smegenims teisingą informaciją. Jam atitrūkus nuo žemės, vestibiuliarinė sistema gali suklysti ir tada atsiranda vestibiuliarinės iliuzijos − pagrindinė pilotų erdvinės orientuotės praradimo priežastis.

Dėl kampinio pagreičio įtakos pusratiniuose kanaluose gali kilti trijų rūšių somatogyrinės iliuzijos: posvyrio iliuzija, „Kapinių suktukas“, Koriolio iliuzija, okulogravinė iliuzija, pakėlimo iliuzija, okuloagravinė iliuzija.

Reikia įsidėmėti tai, kad šių iliuzijų metu kilus konfliktui tarp dviejų pojūčių sistemų – regos ir pusiausvyros – rega teikia daug tikslesnę informaciją. Pilotai visada turi atsiminti, kad rega orientuojantis erdvėje yra svarbiausias pojūtis.

Alkoholis yra lengvesnis už vandenį skystis. Jis keičia vidinės ausies skysčio tankį ir todėl kūno bei galvos judėjimas suvokiamas neteisingai, iliuzoriškai. Otolitiniuose organuose jis išlieka net keletą dienų po to, kai pasišalina iš kraujo. Dažnai pasitaiko, jog net nedideli galvos judesiai sukelia dezorientaciją ar supimo ligą net iki 3 dienų po alkoholio pavartojimo.

Stiprus viduriavimas sukelia dehidrataciją ir elektrolitų disbalansą, mažindamas fizinį pajėgumą ir reakcijos greitį. Teisingas atsakymas yra dehidratacija.

Staigus kilimas sukelia tiesinį pagreitį, kuris sutrikdo vestibuliarinį aparatą, nes otolitai jaučia neįprastą jėgą. Tai gali sukelti pykinimą ar judesio ligą. Teisingas atsakymas yra vestibuliarinio aparato reakcija.

Skrydžio metu pasireiškus bet kokiems aukščio dekompresinės ligos simptomams, reikia imtis šių veiksmų:
● duoti kvėpuoti 100 % deguonies – taip saugoma nuo papildomo azoto patekimo į organizmą;
● timpa suveržti pažeistą sritį – taip apsaugoma nuo galimo azoto burbuliukų judėjimo;
● nedelsiant leistis ir pranešti aviacijos gydytojui.

Taisyklėmis paremto elgesio klaidos:
a) Nukrypimo nuo taisyklės klaida pasitaiko tuomet, kai pilotas manosi esąs saugus ir galintis nesilaikyti taisyklių. Pavyzdžiui, pilotas toliau leidžia orlaiviui žemėti, ignoruodamas GPWS signalus.
b) Eksploatacijos klaida yra dažniausia taisyklėmis paremto elgesio klaida. Ji pasitaiko, kai klaidingai identifikuojama problema ir atitinkamai atliekamos neteisingos procedūros. Pavyzdžiui, reaguodama į garsinį signalą įgula atliks veiksmus, kuriuos reiktų atlikti išsihermetinus kabinai, vietoj reikalingų sraigto greičio mažinimo veiksmų. O kartais, net ir teisingai identifikavus problemą, taikomos ne tos procedūros.

Tinklainė yra akies vidinę pusę išklojęs šviesai jautrus sluoksnis. Tinklainę sudaro dviejų tipų fotoreceptoriai, gebantys šviesą paversti nerviniu impulsu, kuris optiniu nervu yra perduodamas į regimąją žievę ir ten suvokiamas. Kadangi optinio nervo išėjimo iš akies vietoje fotoreceptorių nėra, tai šviesa, patekusi ant šios tinklainės dalies, yra nematoma. Ta vieta tinklainėje vadinama „akląja dėme”. Fotoreceptoriai lazdelėmis ir kolbelėmis vadinami dėl savo formos. Kolbelių kiekvienoje akyje yra apie 6 mln.; jos susikaupusios centrinėje tinklainės dalyje, kuri vadinama duobute arba „geltonąja dėme“. Tolstant nuo tinklainės centro į periferiją, kolbelių mažėja ir pamažu jas pakeičia lazdelės. Tinklainėje yra apie 120 mln. lazdelių, jos susikaupusios daugiausia 10° apie „geltonąją dėmę“. Regėjimas, dalyvaujant kolbelėms, vadinamas fotopiniu (dieniniu) matymu, o lazdelėms – skotopiniu (naktiniu) matymu. Kai funkcionuoja abi fotoreceptorių rūšys vienu metu, toks matymas vadinamas mezopiniu (prieblandiniu) matymu.

Kolbelės reaguoja tik į didelio intensyvumo šviesą ir lemia spalvų ir formų matymą. Kiekviena kolbelė yra sujungta su tiesiai į smegenis einančia nervine skaidula. Vadinasi, tik esant pakankamai šviesos, kolbelė generuoja nervinį impulsą. Taip būna dieną. Žmogaus akis geba skirti apie 1000 vienos spalvos atspalvių.

Tinklainės periferija, kurioje yra lazdelės, gerokai jautresnė šviesai. Lazdelių prie vienos nervinės skaidulos gali būti prijungta daug, todėl net labai silpna šviesa jose gali sukelti nervinio impulso atsiradimą. Būdamos jautresnės, lazdelės skiria tik baltą ir juodą spalvas. Jos lemia mūsų periferinį matymą. Skrendant naktį, prietaisų apšvietimą reikia sureguliuoti taip, kad jų rodymai būtų matomi tinklainės centrine dalimi.

Sunki treniruotė sukelia raumenų nuovargį ir dehidrataciją, sumažindama fizinį pajėgumą bei reakcijos greitį. Tai gali trukdyti valdyti orlaivį, ypač avarinėse situacijose. Teisingas atsakymas yra dehidratacija ir nuovargis.

Staigus slėgio pokytis (pvz., greitai leidžiantis) gali sukelti vidurinės ausies barotraumą, kai slėgis neišsilygina per Eustachijaus vamzdelį. Tai sukelia laikiną klausos praradimą ar spengimą ausyse. Teisingas atsakymas yra barotrauma, nes tai tiesiogiai veikia klausos organus.

Suvokimas gali būti skirstomas pagal tai, kokie dalykai yra suvokiami. Suvokimo rūšys:

a) Erdvės santykių suvokimas. Mes matome trimatį pasaulį, kadangi žiūrint į tolį tam tikru laipsniu išsigaubia akies lęšis, akių regimosios ašys žiūrint į artimesnį objektą sueina, į tolimesnįpasidaro lygiagrečios. Signalai iš lęšio ir akių raumenų neuronais perduodami į žievę. Atstumas suvokiamas pagal toli esančio daikto dydį, tekstūros tankumo didėjimą, ryškumą, arčiau esantys daiktai dengia toliau esančius. Forma suvokiama arba pagal kontūrą arba pagal figūros ir fono santykį.

b) Laiko suvokimas. Laiko suvokimas yra itin sudėtingas, nes laikas neturi akivaizdaus stimulo. Iki 10 sekundžių vyksta tiesioginis, niekuo nepaaiškinamas suvokimas. Žmogus gana tiksliai gali pasakyti, kada praėjo 1 minutė, tačiau mažiau už 1 minutę laiką suvokia kaip trumpesnį, o daugiau už vieną – kaip ilgesnį, negu jis iš tiesų yra. Kai kalbame apie ilgesnius laiko tarpus, tai vyksta jau ne suvokimas, o mąstymas apie tai, kas per tam tikrą laiką įvyko išorėje ir viduje. Bet net neesant jokių išorinių požymių gali būti tiksli orientacija. Darytas eksperimentas- jokios išorinės stimuliacijos negaunantis žmogus praėjus parai nustatė laiką su 40 min klaida, gali būti, kad jis orientavosi į miegą ir į alkį, bet tikslumas visgi stebina.
Laiko suvokimas priklauso nuo įvairių faktorių. Laiką "lėtina" alkoholis, depresija, senatvė, stimulų nebuvimas, tuomet atrodo kad laikas slenka labai lėtai, bet atsisukus atrodo kad staiga prabėgo diena, ar net mėnuo. Ir atvirkščiai- kai laikas atrodo bėga greitai, atsigręžus diena atrodo kaip savaitė - taip būna vaikystėje, ryšium su kofeino poveikiu, euforinės būsenos atveju. Taigi- laiko greičio suvokimas yra gera diagnostinė kategorija, parodanti dabartinę žmogaus būseną.

c) Girdimasis suvokimas. Garsumas priklauso nuo šaltinio skleidžiamų virpesių intensyvumo, aukštis – nuo dažnio. Žmogus skirtingai jautrus skirtingo dažnio garsams. Jautriausiai jis girdi 1000-5000 Hz, o girdi nuo 16 iki 20000 Hz. Todėl garsumas matuojamas specialiais vienetais fonais (rečiau - sonais), kurie savyje įjungia ir dažnį ir intensyvumą. Yra keletas hipotezių, aiškinančių, kokiu būdu žmogus jaučia garsą. Labiausiai paplitusi hipotezė - skirtingo dažnio bangos rezonuoja suskirtingomis ausies sraigės membranos vietomis.

d) Judėjimo suvokimas. Judėjimą ir jo greitį suvokiame stovinčių orientyrų dėka, dar galime suvokti skleidžiamo garso dėka. Žinomas judėjimo suvokimo iliuzija - tamsoje šviečiantis, bet nejudantis taškas ilgiau į jį žiūrint ima judėti. Taip pat žmogus nefiksuoja labai greitų judesių. Tarkime užsidega vienas brūkšnelis, labai greitai šalia jo užsidega kitas, o atrodo kad šviesa bėga tam tikra linija- tuo pagrįsta animacija. Žmogui apžiūrint kokį nors vaizdą į smegenis paprastai ateina dvejopi impulsai- iš tinklainėje kintančio vaizdo ir iš akių raumenų, šie impulsai slopina vienas kitą ( kitaip žmogui judant būtų sunku suvokti ar juda jis, ar pasaulis).

laikas = atstumas / greitis

atstumas - 4 nm (jūrmylės)
greitis - 300 kt
t = 4 nm / 300 kt = 0.013 h = 48 s

Plaučių aprūpinimas krauju gali sutrikti, jei plaučių arterija yra užkemšama. Tai vadinama plaučių embolija. Dėl šios priežasties gali apmirti plaučių audinys bei sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi. Plaučių emboliją dažniausiai sukelia tam tikroje kraujotakos sistemos dalyje susiformavęs ir į plaučius atkeliavęs krešulys – trombas. Ilgų kelionių metu žmonės yra priversti ilgą laiką būti vienoje kūno padėtyje, judėti labai nedaug. Tokios sąlygos yra labai palankios kraujo krešuliams kojose formuotis. Periodiškai atliekami pratimai kojoms, nedideli pasivaikščiojimai po lėktuvo saloną yra veiksmingos plaučių embolijos profilaktikos priemonės.

Apsinuodijimo anglies monoksidu požymiai:
● galvos skausmas, viršugalvio spaudimo pojūtis, svaigimas ir pykinimas;
● pablogėjęs regėjimas;
● visaapimantis mieguistumas ir silpnumas;
● pablogėjęs sprendimų priėmimas;
● susilpnėjusi atmintis;
● suretėjęs kvėpavimo dažnis ir susilpnėjęs pulsas;
● susilpnėjusi raumenų jėga;
● paraudę skruostai ir lūpos;
● traukuliai;
● mirtis.

Normalus širdies ritmas ramybėje yra 60-100 dūžių per minutę. Aviacijoje riba laikoma 100 dūžių, nes didesnis ritmas gali rodyti stresą ar sveikatos problemas. Teisingas atsakymas yra 100 dūžių per minutę.

Kylant aukštyn atmosferos slėgis mažėja. Remdamiesi Daltono dujų dėsniu galime teigti, jog nors deguonies proporcija ore išlieka ta pati, deguonies dujų slėgis – parcialinis slėgis – mažės. Jūros lygiu atmosferos slėgis yra 760 mm Hg, parcialinis deguonies slėgis – 160 mm Hg.

Širdis taip pat turi savo kraujotaką, kuri vyksta vainikinėmis širdies arterijomis ir venomis. Vainikinių širdies kraujagyslių susiaurėjimas ar užsikimšimas gali sukelti širdies ligas.

Su dėmesio perkėlimu tiesiogiai susijęs reakcijos laikas. Reakcijos laikas yra laikas tarp signalo atsiradimo pradžios ir atsako į signalą pradžios. Minimalus reakcijos laikas, kai pilotas laiko pirštą ant jungiklio ir laukia signalo jam paspausti, yra 0,2 sekundės. Kuo yra daugiau lempučių ir mygtukų, iš kurių reikia rinktis, tuo situacija komplikuotesnė. Jei mes tikimės tam tikro signalo ir būnam jam pasiruošę, reakcija į jį yra greitesnė.

Šaltis kojose 8000 pėdų aukštyje gali rodyti prastą kraujotaką, kurią sukelia žema temperatūra kabinoje ar ankšta sėdėjimo padėtis. Hipoksija mažai tikėtina, nes simptomai būtų kitokie. Teisingas atsakymas yra prasta kraujotaka.

Dekompresinės ligos riziką didina hipoksija, šaltis, vyresnis amžius ir nutukimas ar viršsvoris.

Skraidantys dideliuose aukščiuose ir atliekantys pratimus barokameroje įgulų nariai nuo dekompresinės ligos apsaugomi keliais būdais:
● Denitrogenacija, sumažinanti azoto kiekį organizme. Įgulai, planuojančiai kilti aukščiau kaip 19000 ft, 30 minučių prieš skrydį duodama kvėpuoti 100 % deguonimi;
● Kabinos hermetizavimas. Užtikrinus kabinoje slėgimą, atitinkantį 8000 ft aukštį, azoto burbuliukų formavimosi tikimybė sumažėja iki minimumo;