Oro slėgis, kylant aukštyn, mažėja. Aukščiai, kuriuose oro slėgis sumažėja 25 %, 50 % ir 75 %, yra šie:
25 % MSL - 8000 ft
50 % MSL - 18000 ft
75 % MSL - 36000 ft

Trumparegystė (miopija) – tai akių refrakcijos (gebėjimo laužti šviesos spindulius) yda, kai žmogus blogai mato tolimus daiktus, nes jų vaizdas susidaro prieš tinklainę. Trumparegių žmonių arba akies obuolys būna per daug pailgas, arba pernelyg iškilusi ragena, dėl ko į akį patenkantys spinduliai susitinka nepasiekę tinklainės.

Toliaregystė yra akių refrakcijos yda, kai objekto vaizdas yra sufokusuojamas už tinklainės. Įgimtos toliaregystės atveju akies obuolys būna sutrumpėjęs. Žmogus tada gerai mato toli esančius objektus, tačiau iš arti mato neryškiai. Šis regėjimo sutrikimas ištaisomas nešiojant akinius su glaudžiamaisiais lęšiais

Labai pavargus gali pasitaikyti mikromiego epizodai. Tai labai trumpi – 1–3 sekundžių trukmės miego periodai. Nors mikromiegas yra įrodytas smegenų bioaktyvumo registravimo metodais, patys pilotai gali jo nejusti. Skrydžių saugos atžvilgiu tai pavojinga.

Trūkstant deguonies organizmas automatiškai stengiasi jo daugiau gauti dažniau ir giliau kvėpuodamas. Taip hipoksijos sąlygomis gali prisidėti ir hiperventiliacija, gaunant nedaug daugiau deguonies, bet prarandant daugiau anglies dvideginio.
Skrydžio metu kartais būna sunku įvertinti simptomus ir atskirti hipoksiją nuo hiperventiliacijos. Rekomenduojama būti pasiruošusiam blogiausiam atvejui. Jei nemalonūs simptomai atsirado aukštyje, kur hipoksija galima, reikia jos tikėtis ir nedelsiant imtis atitinkamų priemonių. O jei simptomai atsirado tame aukštyje, kur hipoksijos paprastai nebūna (žemiau kaip 10000 ft), žmogus turi reguliuoti savo kvėpavimą, kol simptomai susilpnės ar išnyks.

Staigaus posūkio metu veikia teigiama G perkrova (+Gz), kuri stumia kraują iš galvos į apatines kūno dalis. Jei perkrova siekia +3G ar daugiau, kraujotaka smegenyse ir akyse sumažėja, sukeldama regos sutrikimus, tokius kaip 'pilkasis matymas' ar tunelinis matymas. Tai vadinama G-LOC riba, jei perkrova dar didesnė. Teisingas atsakymas yra kraujotakos sumažėjimas akyse, nes tai tiesioginė fiziologinė priežastis.

Iš kairiojo skilvelio kraujas patenka į stambiausią organizmo arteriją – aortą. Arterijos – tai kraujo indai, kuriais kraujas teka iš širdies į audinius. Venomis kraujas grįžta į širdį. Arterijų ir venų dydžiai yra labai skirtingi – didžiausia aorta, ploniausios – arteriolės ir venulės. Kapiliarai yra smulkiausios kraujagyslės, jungiančios arterioles su venulėmis. Širdis taip pat turi savo kraujotaką, kuri vyksta vainikinėmis širdies arterijomis ir venomis. Vainikinių širdies kraujagyslių susiaurėjimas ar užsikimšimas gali sukelti širdies ligas.

Sveikas suaugęs žmogus gali normaliai jaustis ir dirbti maždaug iki 10000–12000 ft aukščio.

Hipoksija, arba deguonies badas, yra būsena, atsirandanti kūno audiniams stokojant deguonies. Dažnai hipoksija siejama su skrydžiais dideliuose aukščiuose (hipoksinė hipoksija), tačiau yra daug ligų (anemija, meningitas it kt.), patologinių būsenų ir fiziologinių faktorių, bloginančių organizmo aprūpinimą deguonimi ir sukeliančių hipoksiją. Jūros lygiu hemoglobino įsotinimas deguonimi siekia 97,5 %. 10000 ft aukštyje jis būna apie 87 %, paskui greitai mažėja ir 20000 ft aukštyje tesiekia 65 %. Taigi hipoksijos simptomai gali atsirasti lėtai nedideliame aukštyje arba greitai – dideliame.

Trūkstant deguonies organizmas automatiškai stengiasi jo daugiau gauti dažniau ir giliau kvėpuodamas. Taip hipoksijos sąlygomis gali prisidėti ir hiperventiliacija, gaunant nedaug daugiau deguonies, bet prarandant daugiau anglies dvideginio.
Skrydžio metu kartais būna sunku įvertinti simptomus ir atskirti hipoksiją nuo hiperventiliacijos. Rekomenduojama būti pasiruošusiam blogiausiam atvejui. Jei nemalonūs simptomai atsirado aukštyje, kur hipoksija galima, reikia jos tikėtis ir nedelsiant imtis atitinkamų priemonių. O jei simptomai atsirado tame aukštyje, kur hipoksijos paprastai nebūna (žemiau kaip 10000 ft), žmogus turi reguliuoti savo kvėpavimą, kol simptomai susilpnės ar išnyks.

Sveikos ragenos paviršius yra sferinis. Astigmatizmo atveju ragenos išgaubtumo spindulys vienuose jos meridianuose yra mažesnis, o kituose – didesnis. Mažesnio spindulio meridianuose laužiamoji geba didesnė ir, atvirkščiai, didesnio spindulio – mažesnė. Astigmatizmą dažniausiai lemia asferiška ragena, kartais netaisyklingai gaubtas lęšiukas. Trumparegis pacientas skundžiasi blogu matymu į tolį, toliaregio pagrindinis nusiskundimas yra vargstančios akys ir net galvos skausmai, o astigmatiką kamuoja abi bėdos. Jo regėjimo ryškumas tiek į artį, tiek į tolį yra silpnas. Vaizdai yra iškreipti. Akių maudimas ir galvos skausmai yra nuolatiniai palydovai žmonių, turinčių šią akių ydą. Astigmatizmas taisomas cilindriniais lęšiais.

Statistiniai duomenys rodo, jog erdvinės orientacijos praradimas – dezorientacija yra 37 % bendrosios aviacijos avarijų ir 12 % komercinės aviacijos avarijų priežastis. Tai pavojinga situacija. 80 % dezorientacijos sukeltų avarijų yra sunkios, su žmonių aukomis.

Žmogui vaikštant žeme, vestibiuliarinė sistema funkcionuoja tiksliai ir teikia smegenims teisingą informaciją. Jam atitrūkus nuo žemės, vestibiuliarinė sistema gali suklysti ir tada atsiranda vestibiuliarinės iliuzijos − pagrindinė pilotų erdvinės orientuotės praradimo priežastis.

Dėl kampinio pagreičio įtakos pusratiniuose kanaluose gali kilti trijų rūšių somatogyrinės iliuzijos: posvyrio iliuzija, „Kapinių suktukas“, Koriolio iliuzija, okulogravinė iliuzija, pakėlimo iliuzija, okuloagravinė iliuzija.

Reikia įsidėmėti tai, kad šių iliuzijų metu kilus konfliktui tarp dviejų pojūčių sistemų – regos ir pusiausvyros – rega teikia daug tikslesnę informaciją. Pilotai visada turi atsiminti, kad rega orientuojantis erdvėje yra svarbiausias pojūtis.

Plaučių aprūpinimas krauju gali sutrikti, jei plaučių arterija yra užkemšama. Tai vadinama plaučių embolija. Dėl šios priežasties gali apmirti plaučių audinys bei sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi. Plaučių emboliją dažniausiai sukelia tam tikroje kraujotakos sistemos dalyje susiformavęs ir į plaučius atkeliavęs krešulys – trombas. Ilgų kelionių metu žmonės yra priversti ilgą laiką būti vienoje kūno padėtyje, judėti labai nedaug. Tokios sąlygos yra labai palankios kraujo krešuliams kojose formuotis. Periodiškai atliekami pratimai kojoms, nedideli pasivaikščiojimai po lėktuvo saloną yra veiksmingos plaučių embolijos profilaktikos priemonės.

Perkrovoms yra jautriausia širdies ir kraujagyslių sistema, o skeletas ir minkštieji audiniai sąlygiškai nesunkiai atlaiko jų veikimą. Širdies ir kraujagyslių sistema yra sudaryta iš elastingų kraujagyslių ir skysto audinio − kraujo, ir tam, kad ji normaliai funkcionuotų, reikia atitinkamo kraujo tūrio ir arterinio kraujo spaudimo. Perkrovos, ypač užsitęsusios, sutrikdo normalią kraujotaką. Galvos smegenys − jautriausia kraujospūdžio pokyčiams struktūra − yra apie 30 cm virš širdies. Kai kūną veikia +5 Gz perkrova, 30 cm aukščio kraujo stulpelis sudaro 120 mm/Hg slėgį. Kadangi šis slėgis yra lygus normaliam arteriniam kraujo spaudimui, tai smegenyse kraujotaka sutrinka ir žmogus praranda sąmonę. Normaliai slėgis akyje − akispūdis yra apie 20 mm/Hg. Jei teigiama Gz perkrova sumažina sistolinį kraujo spaudimą galvoje iki 20 mm/Hg, sustoja kraujotaka akių tinklainėse. Pilotui nuo periferijos ima siaurėti regėjimo laukas − kyla vadinamoji pilkoji danga, o, kraujotakai tinklainėje sustojus, regėjimas dingsta visiškai − atsiranda juodoji danga. Toliau perkrovai nemažėjant, prarandama sąmonė. Sąmonė grįžta praėjus 10−15 s po perkrovos veikimo pabaigos ir net atgavęs sąmonę pilotas dar 20−30 s nesugeba normaliai orientuotis ir teisingai vertinti situacijos.

Visų reaktyvinių keleivinių lėktuvų kabinos yra hermetizuotos ir didžiausiame skrydžio aukštyje – apie 10000 m jose palaikomas slėgis, mažesnis ar lygus slėgiui 2438,4 m aukštyje. Tokios sąlygos yra sudaromos į lėktuvo vidų pučiant orą iš pagrindinių variklių kompresorių. Iš kompresorių išėjęs oras yra labai karštas – 250–400 ºC, todėl turboaušintuvuose yra atšaldomas iki reikiamos temperatūros ir tada įpučiamas į saloną.

Pagal tai, kaip kinta žmogaus savijauta ir darbingumas, yra skiriamos 4 hipoksijos zonos:

1. Indiferentiška zona. Jos intervalas – nuo jūros lygio iki 10000 ft. Charakteristikos:
○ nuo 5000 ft prastėja adaptacija tamsai;
○ ne taip sėkmingai atliekamos naujos užduotys;
○ truputį pagreitėja kvėpavimas ir suintensyvėja širdies darbas.

2. Kompensacinė zona. Jos intervalas – 10000–15000 ft. Tuo metu savaiminėmis fiziologinėmis organizmo reakcijomis koreguojama organizmo homeostazė. Tai yra:
○ didėja kvėpuojamasis tūris;
○ didėja kraujospūdis ir širdies išvarymo tūris;
○ po tam tikro laiko pasireiškia hipoksijos poveikis CNS (mieguistumas, susilpnėjusi atmintis ir sprendimų priėmimo kokybė, sunkumai atliekant protinio guvumo ir smulkių judesių reikalaujančias užduotis).

3. Sutrikimų zona. Jos intervalas 5000–20000 ft. Sutrikimų zonoje fiziologiniai kompensaciniai organizmo mechanizmai nebesugeba užtikrinti reikiamo deguonies kiekio audiniams. To požymiai:
○ euforija;
○ galvos svaigimas;
○ galvos skausmas;
○ mieguistumas;
○ nuovargis;
○ intelektinės veiklos susilpnėjimas ir sulėtėjęs mastymas;
○ susilpnėjusi atmintis;
○ labai pablogėjusi judesių koordinacija;
○ sutrikęs sprendimų priėmimas;
○ „Pilkoji danga“ ar tunelinis matymas.

4.Kritinė zona. 20000–23000 ft aukštyje pasireiškia:
○ greitai silpnėja protinės galios;
○ galvos svaigimas ir pasimetimas atsiranda per kelias minutes;
○ po visiško darbingumo praradimo labai greitai dingsta sąmonė.

Hipoksija, arba deguonies badas, yra būsena, atsirandanti kūno audiniams stokojant deguonies. Dažnai hipoksija siejama su skrydžiais dideliuose aukščiuose (hipoksinė hipoksija), tačiau yra daug ligų (anemija, meningitas it kt.), patologinių būsenų ir fiziologinių faktorių, bloginančių organizmo aprūpinimą deguonimi ir sukeliančių hipoksiją. Jūros lygiu hemoglobino įsotinimas deguonimi siekia 97,5 %. 10000 ft aukštyje jis būna apie 87 %, paskui greitai mažėja ir 20000 ft aukštyje tesiekia 65 %. Taigi hipoksijos simptomai gali atsirasti lėtai nedideliame aukštyje arba greitai – dideliame.

Aukštybinis ausies skausmas. Vidurinėje ausyje yra apie 1,0−1,5 cm3 oro. Mažėjant išoriniam slėgiui, besiplečiantis vidurinėje ausyje oras Eustachijaus vamzdžiu išeina į nosiaryklę. Dėl Eustachijaus vamzdžio anatominių savybių oras lengviau išeina iš viduriniosios ausies, negu grįžta, todėl aukštybinis ausies skausmas dažnesnis leidžiantis negu kylant. Sloguojant, gripuojant ar sergant kitomis nosiaryklės ligomis, Eustachijaus vamzdis paburksta ir oras pro jį nepraeina. Oro slėgis vidurinėje ausyje ir išorėje skiriasi, ausies būgnelis išlinksta. Ši būsena yra skausminga. Be skausmo gali būti: laikinas kurtumas, galvos svaigimas, skambesys ausyse, būgnelio plyšimas.

Akis yra organas, šviesos elektromagnetines bangas paverčiantis nerviniu signalu. Akies sandara yra panaši į optinės kameros sandarą, kurioje yra anga, lęšis ir šviesai jautri dalis.

Po 15 sekundžių -3G perkrovos kraujas susikaupia galvoje, bet širdies ritmas atsistato per 30-60 sekundžių, jei nėra kitų veiksnių. Teisingas atsakymas yra 30-60 sekundžių.

12 000 pėdų aukštyje deguonies slėgis mažėja, todėl pulsas padidėja ~10-20%, kad kompensuotų deguonies trūkumą. Teisingas atsakymas yra 10-20%.

Akies prisitaikymas prie tamsos vyksta keliais etapais. Per pirmąsias 5-10 minučių prisitaiko kūgio ląstelės, atsakingos už spalvų matymą, tačiau pilnas lazdelės ląstelių (atsakingų už naktinį matymą) prisitaikymas trunka apie 30-45 minutes. Šis procesas gali būti sutrikdytas, jei pilotas vėl patiria ryškią šviesą. Teisingas atsakymas yra 30-45 minutės, nes tai atspindi pilną prisitaikymą, svarbų naktiniam skrydžiui.

Kylant aukštyn atmosferos slėgis mažėja. Remdamiesi Daltono dujų dėsniu galime teigti, jog nors deguonies proporcija ore išlieka ta pati, deguonies dujų slėgis – parcialinis slėgis – mažės. Jūros lygiu atmosferos slėgis yra 760 mm Hg, parcialinis deguonies slėgis – 160 mm Hg.

Žmogaus organizmas yra geriausiai prisitaikęs funkcionuoti jūros lygiu. Tačiau ir gerokai aukščiau – kur parcialinis deguonies slėgis mažesnis, žmogus gali sėkmingai gyventi ar dirbti. Sveikas suaugęs žmogus gali normaliai jaustis ir dirbti maždaug iki 10000–12000 ft aukščio. O adaptuojantis prie mažesnio deguonies kiekio ore, aukštikalnėse gyvenančių žmonių organizme gaminasi daugiau eritrocitų, kurie pagerina deguonies transportą.

Mažiausias parcialinis deguonies kiekis alveolių ore, kada dar galima normali žmogaus veikla, yra 55 mm Hg. Šis lygis pasiekiamas 10000 ft aukštyje. Kylant aukščiau ar kabinoje „didėjant aukščiui“, pilotui reikia papildomo deguonies. Papildomai tiekiamas deguonis leidžia parcialinį slėgį alveolių ore padidinti iki 103 mm Hg, tai yra sudaryti kvėpavimui tokias sąlygas, kokios yra jūros lygiu.

Taigi, kuo kylama aukščiau, tuo daugiau deguonies reikia kvėpuojamame ore. Galiausiai pasiekiamas 33700 ft aukštis, kai tam, kad parcialinis deguonies slėgis būtų 103 mm Hg, reikia kvėpuoti 100 % deguonimi. Kylant dar aukščiau, 40000 ft aukštyje parcialinis deguonies slėgis bus 55 mm Hg, (tai atitinka 10000 ft aukštį).

Padidėjusi kūno temperatūra padidina klaidų dažnį, motorinius gebėjimus, protinę veiklą ir trumpalaikę atmintį.

Atminties tipai:
Sensorinė, trumpalaikė ir ilgalaikė atmintis. Kad yra skirtingos atminties posistemės – ilgalaikė ir trumpalaikė atmintis, ir kad jos turi skirtingą biologinį pagrindą, įrodo kelių rūšių atminties sutrikimai. Pavyzdžiui, su alkoholizmu susijęs ilgalaikės atminties sutrikimas. Visiems žinoma, kad seni žmonės sunkiai įsisąmonina informaciją, bet iki detalių atsimena tai, ką išmoko mokyklos metais. Gerai pastebimas atminties rūšių naudojimas analizuojant mokymąsi žaisti tenisą. Mokantis žaidimo taisykles dalyvauja semantinė atmintis, žaidžiant ir prisimenant rezultatą – epizodinė atmintis. O puolimas ir kiti kūno judesiai – jau motorinės programos.

a) Sensorinė atmintis. Pirma atminties posistemė, kuri yra trumpesnė už trumpalaikę atmintį yra sensorinė atmintis. Sensorinėje atmintyje pojūtis išlieka tol, kol jį suvokiame - staiga užsimerkus, dar matosi vaizdas, kurį laiką ausyse girdisi garsas. Taip sensorinė atmintis integruoja praeitį ir ateitį. Daugiausia informacijos ateina į sensorinę posistemę, bet ji trunka tik kelias sekundės dalis, į trumpalaikę atmintį pakliūna mažiau informacijos, ji trunka keletą sekundžių, į ilgalaikę atmintį patenka dar mažiau informacijos, ir ji gali ten būti saugoma metų metais.

b) Trumpalaikė atmintis. Informacija pakliūna į trumpalaikę atmintį tada, kai į ją atkreipiamas dėmesys (jeigu jūs pirkote knygą ir jūsų paklausia, kokios buvo pardavėjos akys, jūs greičiausiai neatsakysite, nes neatkreipėte dėmesio). Informacija trumpalaikėje atmintyje koduojama vizualiai arba akustiškai. Kai kurie vaikai turi fotografinę atmintį, bet tik labai mažai suaugusių ją išlaiko. Fotografinėje atmintyje vaizdas paprastai išsilaiko tik keletą minučių.
Pabandykite įsiminti skaitmenų eilę. Jei atsimenate 6 skaitmenis, jūsų atminties apimti vidutinė, jei 7 ir daugiau- gera. Jei galie atsiminti tik 5 skaitmenis- trumpalaikės atminties apimtis susiaurėjusi. Trumpalaikės atminties apimtis ribota, ir talpina 7 ±2 objektus, žmonės labiau skiriasi ne trumpalaike, o ilgalaike atmintimi. Kai sąmoningai ką nors sprendžiame trumpalaikę atmintį naudojame kaip darbo erdvę. Pavyzdžiui, jeigu mintyse dauginame 35 iš 8, tai atsimename 35, 8, 8*5=40 ir 30*8=240, ir 40+240=280 – tai penki informaciniai vienetai. Dėl trumpalaikės atminties ribotumo negalime mintyse sudauginti didelių skaičių. Apimtį galima padidinti, jungiant objektus į prasminius vienetus. Pavyzdžiui, skaičiuje įžiūrint kokią nors datą.

c) Ilgalaikė atmintis. Kaip perkeliame obejktus į ilgalaikę atmintį? Pakartojame. Kodavimas ilgalaikėje atmintyje nei akustinis, nei vizualinis, o prasminis. Pavyzdžiui, jeigu įsiminėme žodį „regėti“, tai galime atgaminti žodi „matyti“. Bet galime įsiminti ir akustiškai, pavyzdžiui eilėraščius.
Žinios ilgalaikėje atmintyje yra laikomos tam tikromis struktūromis. Įdėjimo- išėmimo sistema organizuota schemomis, kaip radaro duomenys, skrydžio planas ir tt. Bendriausiai galima išskirti schemas- žinių paketus, skirtus tam tikram klausimui; scenarijus - taisyklių rinkinius, kaip elgtis; ir vaizdinius - jie turtingesni, talpesni, bet ne tokie tikslūs. Galimi trys informacijos pakrovimo būdai: informacijos "priauginimas" prie tų pačių schemų, naujų schemų įsisavinimas, "nureguliavimas" - žinių pritaikymas darbui. Bet schemos trukdo išmokimui, pavyzdžiui, trukdo suvokti naujus faktus.

Kaip vyksta informacijos atgaminimas? Dažnai neatsimename ne dėl to, kad informacija yra prarasta (skirtingai negu trumpalaikėje atmintyje, kur informacija tikrai dingsta), atgaminimas primena knygos ieškojimą didelėje bibliotekoje - jeigu jos nerandame, tai dar nereiškia, kad jos ten nėra. Pavyzdžiui, po egzamino dažnai atsimenama tai, ko egzamino metu nepavyko atsiminti. Galimas ir visiškas informacijos dingimas. Pavyzdžiui, smegenų pažeidimo, elektrošoko metu.

Sunki treniruotė sukelia raumenų nuovargį ir dehidrataciją, sumažindama fizinį pajėgumą bei reakcijos greitį. Tai gali trukdyti valdyti orlaivį, ypač avarinėse situacijose. Teisingas atsakymas yra dehidratacija ir nuovargis.

Staigus kilimas sukelia tiesinį pagreitį, kuris sutrikdo vestibuliarinį aparatą, nes otolitai jaučia neįprastą jėgą. Tai gali sukelti pykinimą ar judesio ligą. Teisingas atsakymas yra vestibuliarinio aparato reakcija.

Apsinuodijimo anglies monoksidu požymiai:
● galvos skausmas, viršugalvio spaudimo pojūtis, svaigimas ir pykinimas;
● pablogėjęs regėjimas;
● visaapimantis mieguistumas ir silpnumas;
● pablogėjęs sprendimų priėmimas;
● susilpnėjusi atmintis;
● suretėjęs kvėpavimo dažnis ir susilpnėjęs pulsas;
● susilpnėjusi raumenų jėga;
● paraudę skruostai ir lūpos;
● traukuliai;
● mirtis.