Egzogeninė hipoksija
Tai hipoksija, kuri atsiranda, kai deguonies stinga aplinkos ore (dėl aplinkos hipoksijos), todėl ši hipoksija dar vadinama hipoksine hipoksija. Ši hipoksija būna kylant į kalnus, būnant patalpose ar kitokioje uždaroje erdvėje (pvz., urvuose ar šachtose, kanalizacijos nuotėkų vamzdynuose).

Kvėpavimo hipoksija
Kvėpavimo arba respiracinė hipoksija susidaro sutrikus kvėpavimo organų ar juos valdančio centro veikimui. Priežastys gali būti:
1. sumažėjęs panaudojamas plaučių tūris (vieno plaučio pašalinimas, pneumotoraksas, hidrotoraksas ir kt.)
2. sumažėjusi deguonies difuzija pro alveolių sieneles (pvz., plaučių uždegimas)

Cirkuliacinė hipoksija
Atsiranda sutrikus bendrajai arba vietinei kraujotakai.
1. Sutrikusi mažojo rato kraujotaka – mažina kraujo įdeguoninimą (oksigenizaciją).
2. Sutrikusi didžiojo rato kraujotaka – kraujyje deguonies pakanka, tačiau į audinius deguonies patenka per mažai.
3. Sutrikusi mikrocirkuliacija – sutrinka cirkuliacija kapiliaruose ir kartu deguonies difuzija į audinius.

Kraujo hipoksija
Kraujo arba heminė hipoksija susidaro sergant anemija arba inaktyvavus hemoglobiną.
1. Anemijos. Hemoglobinas kraują prisijungia normaliai, tačiau sumažėjus hemoglobino koncentracijai kraujyje sumažėja ir kraujo geba gabenti deguonį, todėl prasideda hipoksemija.
2. Hemoglobino inaktyvavimas. Nuodų (smalkės, ozonas, nitritai ir kt.) pažeistos hemoglobino molekulės nesugeba normaliai pernešti deguonį.

Audinių hipoksija
Audinių arba histotoksinė hipoksija būna, kai kraujyje ir audiniuose deguonies pakanka, tačiau audiniai jo nesugeba panaudoti dėl deguoninės ATP sintezės pažeidimų:
1. Ciano junginiai reaguoja su trivalente geležimi ir užblokuoja citochromoksidazę (elektronų pernašos sistemos mitochondrijose dalis).
2. Kai kurie alkoholiai, dietileteris blokuoja dehidrogenazes.
3. B grupės vitaminų stygius (avitaminozė) sumažina kvėpavimo fermentų efektyvumą, kadangi šios grupės vitamina yra kai kurių fermentų kofermentai.
4. Skydliaukės hormonai, kai kurių mikroorganizmų toksinai, dinitrofenolis, dikumarinas blokuoja ATP molekulių susidarymą, nors Krebso ciklas veikia normaliai.
5. Jonizuojanti radiacija, antioksidantų stygius:
sustiprina laisvųjų radikalų susidarymą ir nefermentinę oksidaciją, dėl ko audiniuose ima stigti deguonies, nors kraujas jo atneša pakankamai daug.
6. Susidaro lipidų peroksidai, kurie destabilizuoja membranas, todėl iš mitochondrijų ištrūkę fermentai didina deguonies sunaudojimą citozolyje, nesusijusį su ATP sinteze.

Tinklainė yra akies vidinę pusę išklojęs šviesai jautrus sluoksnis. Tinklainę sudaro dviejų tipų fotoreceptoriai, gebantys šviesą paversti nerviniu impulsu, kuris optiniu nervu yra perduodamas į regimąją žievę ir ten suvokiamas. Kadangi optinio nervo išėjimo iš akies vietoje fotoreceptorių nėra, tai šviesa, patekusi ant šios tinklainės dalies, yra nematoma. Ta vieta tinklainėje vadinama „akląja dėme”. Fotoreceptoriai lazdelėmis ir kolbelėmis vadinami dėl savo formos. Kolbelių kiekvienoje akyje yra apie 6 mln.; jos susikaupusios centrinėje tinklainės dalyje, kuri vadinama duobute arba „geltonąja dėme“.



Centrinėje tinklainės dalyje, duobutėje, yra vien tik kolbelės. Objekto, atkreipusio mūsų dėmesį, atvaizdas yra fokusuojamas čia. Duobutėje yra geriausio matomumo vieta, centrinis matymas. Regėjimo lauką sudaro centrinis ir periferinis matymas.

Regėjimo aštrumas − mažiausias kampas, kai akis dar skiria du vienodai nutolusius taškus. Daugumai žmonių tas kampas yra 1°; regėjimo aštrumas tada yra 1,0. Regėjimo aštrumas iš esmės reiškia aptikimą, skiriamąją gebą ar atpažinimą. Apibūdinant tiksliau, regėjimo aštrumas yra regėjimo sistemos skiriamoji geba, t. y. sugebėjimas matyti atskirus ir nesusiliejančius du ar daugiau taškų, linijų ar kitų objektų. Daugelyje Europos valstybių šis skaičius gaunamas įvertinus tikrąjį tyrimo atstumą ir atstumą, iš kurio objektas matomas 1 minutės regos kampu. Pavyzdžiui, skaičius 6/6 (arba 20/20) reiškia, kad žmogus iš 6 metrų (20 ft) mato tai, ką ir turėtų gerai matyti iš 6 metrų (20 ft). Skaičiai 6/12 (arba 20/40) reiškia, kad tiriamasis asmuo iš 6 metrų (20 ft) mato tai, ką sveikas žmogus mato iš 12 metrų (40 ft).

6/6 ar 1,0 paprastai laikoma „normaliu“ regėjimo aštrumu, nors jauni ir sveiki asmenys dažnai mato 6/3 ar 2,0. Lentelės, kuriose objektų dydžių riba yra 6/6, neleidžia tyrėjui tiksliai įvertinti regos aštrumo.

Tinklainės regėjimo aštrumas nuo centro į periferiją greitai krenta. Jau esant 5° kampiniam atstumui nuo duobutės, regėjimo aštrumas pablogėja dvigubai, o esant 25° – regėjimo aštrumas sudaro tik dešimtadalį centre esančio.

Regėjimo aštrumui turi įtakos daugelis veiksnių:
a) kampinis atstumas nuo duobutės;
b) fiziniai akies defektai;
c) amžius;
d) hipoksija;
e) rūkymas;
f) alkoholis;
g) matomumas (dulkės, rūkas ir t. t.);
h) apšviestumas;
i) objekto dydis ir kontūrai;
j) atstumas;
k) objekto ir aplinkos kontrastas;
l) objekto reliatyvus judėjimas;
m) narkotikai ir medikamentai.

Vaistai su raminamuoju poveikiu (pvz., antihistamininiai) sulėtina reakcijos laiką, mažina budrumą ir gali sukelti mieguistumą, kas pavojinga skrydžio metu. Teisingas atsakymas yra reakcijos laiko sulėtėjimas.

Hiperventiliacija − tai intensyvesnis negu reikia organizmui kvėpavimas. Dėl to iškvepiama daugiau anglies dvideginio bei sutrinka šarmų ir rūgščių pusiausvyra kraujyje. Šis sutrikimas pasireiškia daugeliu fiziologinių efektų, iš kurių pagrindinis yra hemoglobino gebėjimo pernešti deguonį sumažėjimas.
Hiperventiliaciją sukelia hipoksija, tačiau yra dar kitos priežastys jai atsirasti – nerimas, stresas, supimo liga, vibracija, šokas, karštis, didelės perkrovos, kvėpavimas suspaustu deguonimi. Tik tinkamos treniruotės geriausiai apsaugo aviatorius nuo netikėtų stresinių situacijų ir fiziologinių reakcijų į jas.
Hiperventiliacija dažnai pasitaiko keleiviams, kurie tam tikrais skrydžio etapais, o kartais dar ir ant žemės patiria didesnį ar mažesnį nerimą ir stresą.

Hiperventiliacijos simptomai
● galvos svaigulys ir derealizacijos pojūtis;
● dilgčiojimas lūpų srityje ir galūnėse;
● regėjimo sutrikimai. Neryškus ar tunelinis matymas;
● šalčio ar karščio pojūčiai. Atskirose kūno vietose gali jausti karščio ar šalčio bangas;
● nerimas. Hiperventiliaciją sukėlęs nerimas, atsiradus naujiems simptomams, stiprėja. Susidaro uždaras ratas.
● sumažėja raumenų jėga;
● pablogėja judesių koordinacija ir sumažėja darbingumas;
● padažnėja pulsas;
● raumenų spazmai. Prieš prarandant sąmonę atsiranda rankų, pirštų ir pėdų raumenų spazmai;
● sąmonės praradimas. Dėl hiperventiliacijos žmogus gali prarasti sąmonę. Tačiau tuoj pat kvėpavimas vėl gali normalizuotis ir žmogus atsigauna.

Klasikiniu hiperventiliacijos poveikį mažinančiu būdu laikomas metodas, kai žmogui, patiriančiam hiperventiliaciją, duodama kvėpuoti į popierinį maišelį. Tuomet žmogus įkvepia savo iškvėptą anglies dvideginį ir kraujo šarmų-rūgščių pusiausvyra greitai sunormalėja, o smegenys reikiamai sureguliuoja kvėpavimo ritmą. Tačiau atsiradę simptomai rodo, jog žmogui yra negerai. Reikia jį nuraminti ir paraginti valingai sureguliuoti kvėpavimą.

Kylant ir krintant atmosferos slėgiui, kūno audiniai tampa persotinti azoto. Azoto dujoms tinka Henrio dujų dėsnis − tirpale ištirpusių dujų kiekis yra tiesiogiai proporcingas slėgiui virš skysčio. Mažėjant barometriniam slėgiui, proporcingai mažėja ir parcialiniai dujų slėgiai. Kūno audiniai, palyginti su krauju, tampa persotinti azoto ir organizmas stengiasi atgauti dujų pusiausvyrą, išskirdamas jas į veninį kraują. Pakilus į didesnį kaip 25000 ft aukštį, azoto dujos audiniuose ir kraujyje koncentruojasi ir formuoja burbuliukus, kurie sutrikdo normalią kraujotaką. Dekompresinės ligos jau galima tikėtis nuo 18000 ft aukščio, jame išbuvus ilgesnį laiką.

Dekompresinės ligos simptomai:
● Sąnarių skausmas. Pradžioje sąnarių skausmas būna nedidelis, vėliau, kylant aukščiau,
stiprėja, kol tampa nepakenčiamas. Dažniau yra paveikiami didieji − kelių ir alkūnių sąnariai,
dėl to labai sumažėja pažeistos galūnės jėga ir susiaurėja judesių amplitudė. Anksčiau patirti
sąnarių skausmai yra linkę kartotis tuose pačiuose sąnariuose.
● Dusulys. Jį sukelia daugybiniai azoto burbuliukai, atitekėję venomis ir užkimšę smulkias plaučių venas. Pirmiausia žmogus pajunta deginimą už krūtinkaulio, paskui jam pradeda skaudėti krūtinę. Kyla beveik nekontroliuojamas noras kosėti, bet kosint jokio palengvėjimo nebūna. Galiausiai prasideda dusulys, kvėpavimas pasidaro negilus, oda įgauna melsvą atspalvį. Pasireiškus dusulio požymiams, būtina leistis žemyn, nes galima prarasti sąmonę. Nusileidus ant žemės, nuovargis, silpnumas ir skausmas krūtinėje gali išlikti dar ilgai – iki keleto valandų.
● Parestezija, arba aptirpimas. Susiformavus dujų burbuliukams kūno paviršiuje, oda tose vietose tampa margai raudona, jaučiamas niežėjimas, dilgčiojimas, aptirpimas, karštis ar šaltis.
● Centrinės nervų sistemos pakenkimas. Retais atvejais gali pasireikšti galvos bei nugaros smegenų pažeidimo azoto burbuliukais požymiai. Ima skaudėti galvą, sutrinka klausa, regėjimas, prarandama orientacija.

Paprasčiausias veiksmas − mygtuko nuspaudimas − užtrunka 0,2 sekundės. Orlaivio tūpimo greičiui esant 300 km/h, per sekundę jis nuskrenda 85 metrus. Jei šiame etape 40−50 m atstumu pilotas pastebės kliūtį, tai tam, kad priimtų teisingą sprendimą ir atliktų koreguojamuosius veiksmus, jis turi 0,5 sekundės. Iš to matyti, kad 40−50 m atstumas yra „akloji zona“, kurioje žmogus dėl savo psichofiziologinių savybių negali aktyviai kontroliuoti judėjimo. Didėjant greičiui, „akloji zona“ irgi didėja. Priešpriešinio judėjimo atveju „aklosios zonos“ sumuojasi proporcingai kiekvieno orlaivio judėjimo greičiui.

Optimali drėgmė žmogui yra 40-60%. Virš 70% drėgmė sukelia diskomfortą, prakaitavimą ir prietaisų kondensaciją, kas gali trukdyti skrydžiui. Teisingas atsakymas yra 70%.

Plazmoje gali būti ištirpęs nedidelis kiekis anglies dvideginio. Tačiau didžioji jo dalis yra transportuojama krauju, surišta su kraujo vandeniu kaip pusiau stabili anglies rūgštis.

Mūsų kraujas dėl jame esančios angliarūgštės yra rūgštus ir ši savybė svarbi atiduodant deguonį iš oksihemoglobino į audinius. Jei, esant tam tikroms būklėms (pvz., hiperventiliacija), sutrinka kraujo rūgštingumas, sutrinka ir audinių aprūpinimas deguonimi.

Efektyvios veiklos laikas (Time of Useful Consciousness, TUC) priklauso nuo aukščio ir deguonies trūkumo. 12 000 pėdų aukštyje hipoksijos poveikis dar nėra kritinis, tačiau virš 10 000 pėdų jis pradeda reikštis. TUC 12 000 pėdų aukštyje paprastai yra neribotas, jei pilotas yra sveikas ir pripratęs prie aukščio, tačiau virš 15 000 pėdų jis trumpėja. Teisingas atsakymas yra 'neribotas', nes 12 000 pėdų dar nepasiekia ribos, kur TUC ženkliai sumažėja (pvz., 20-30 minučių 18 000 pėdų aukštyje).

Ilgų skrydžių metu akių sausumą dažniausiai sukelia žema drėgmė kabinoje (paprastai 10-20%), nes sausas oras mažina akių drėkinimą. Teisingas atsakymas yra žema drėgmė kabinoje.

Pusratiniai kanalai kartu su otolitiniais organais sudaro vestibuliarinį aparatą, kuris padeda orientuotis erdvėje, kontroliuoti kūno judėjimą bei kitas funkcijas. Pavyzdžiui, ši sistema valdo akių raumenų darbą, kai reikia stebėti fiksuotą objektą judinant galvą.

90 dB triukšmas per 15 minučių nesukelia nuolatinio klausos pažeidimo (saugi riba yra 85 dB per 8 valandas), bet gali sukelti laikiną diskomfortą, koncentracijos sumažėjimą ar lengvą galvos skausmą. Teisingas atsakymas yra koncentracijos sumažėjimas.

Transporto priemonės dažniausiai juda netolygiai. Aviacijoje judėjimo greitis priklauso nuo variklių darbo režimo, skrydžio manevro ir kt. Greičio dydžio ar krypties pasikeitimas vadinamas pagreičiu. Aviacijos medicinoje nagrinėjami 3 pagreičių tipai: linijinis, radialinis ir kampinis.

a) Linijinis pagreitis − greičio pokytis nesikeičiant judėjimo krypčiai. Jis atsiranda orlaiviui kylant ir tupiant, greitėjant ar lėtėjant, katapultavimosi, parašiuto išsiskleidimo ir prižemėjimo metu. Linijinis pagreitis, atsirandantis kilimo ar tūpimo metu, keičiantis greičiui skrydžio metu, paprastai yra nedidelis − 0,4−1 g, veikia nugara−krūtinė ar priešinga kryptimi ir keleiviams bei įgulos nariams nesukelia jokių nemalonių pojūčių. Dideli linijiniai pagreičiai atsiranda, kai kylant naudojama katapulta, erdvėlaivio starto metu.

b) Radialinis, arba įcentrinis, pagreitis − bet koks krypties pasikeitimas, nesikeičiant greičiui. Aviacijoje šio tipo pagreitis atsiranda orlaivio evoliucijų metu ir yra gerokai dažnesnis už linijinį pagreitį. Orlaivių manevrai ore yra dažniausia radialinių pagreičių priežastis.

c) Kampinis pagreitis kyla kartu keičiantis ir skrydžio krypčiai, ir greičiui. Skraidant kampinis pagreitis nesukelia sunkių fiziologinių pokyčių, tačiau gali sukelti erdvinės orientacijos praradimą.

Teigiamų +Gz perkrovų metu sumažėjusį smegenų aprūpinimą krauju presoreceptoriai stengiasi kompensuoti. Tačiau esant didelėms ar ilgalaikėms +Gz perkrovoms, presoreceptorių veikla tampa neefektyvi ir pilotas gali patirti „pilkosios dangos“ ar „juodosios dangos“ efektus.

Neigiamų +Gz perkrovų metu procesas bus priešingas, o pilotas patirs „raudonosios dangos“ efektus – trūkinėja veido ir akių kraujagyslės bei pakyla ir uždengia regėjimo lauką apatinis akies vokas.

Anglies monoksido (CO) koncentracija iki 50 ppm laikoma saugia trumpalaikiam poveikiui, nes didesnė koncentracija sukelia hipoksijos simptomus. Teisingas atsakymas yra 50 ppm.

Streso poveikis atminčiai:
a) Stresas labiau trukdo žmogui ne įsiminti bet įsiminti ir perdirbti informaciją.
b) Streso metu žmogus perstruktūruoja informaciją taip ją supaprastindamas, kad ją būtų lengviau naudoti. Dažniausiai jis palieka tik būtiną žinoti informaciją: jis generalizuoja, stereotipizuoja, ignoruoja svarbius skirtumus arba įtikina save, inertiškai laikosi turimų įsitikinimų
c) Streso atveju įsiminimas ir mąstymas greitėja arba lėtėja
d) Ypatingai nukenčia vizualinių duomenų atsiminimas ir perdirbimas. Pavyzdžiui, pilotas manė, kad gali pasikliauti maršruto planu atmintyje ir suklydo.
e) Stresinėje situacijoje žmonės yra linkę pamiršti naujus ir grįžti prie anksčiau išmoktų dalykų ir įgūdžių. Pavyzdžiui, avarinėje situacijoje pilotas su keleiviniu lėktuvu ėmė elgtis kaip su naikintuvu, nes visų pirma įgijo skraidymo naikintuvu įgūdžius.

Rankų sustingimas po ilgo skrydžio dažniausiai kyla dėl ilgalaikės statinės laikysenos, kuri spaudžia nervus ir trukdo kraujotakai. Teisingas atsakymas yra statinė laikysena.

Akinimas saulės šviesa trumpam sutrikdo tinklainės fotoreceptorius. Regos atsistatymas trunka 5-10 sekundžių, tačiau pilnas prisitaikymas prie šviesos gali užtrukti iki 1 minutės. Teisingas atsakymas yra 5-10 sekundžių.

Labai pavargus gali pasitaikyti mikromiego epizodai. Tai labai trumpi – 1–3 sekundžių trukmės miego periodai. Nors mikromiegas yra įrodytas smegenų bioaktyvumo registravimo metodais, patys pilotai gali jo nejusti. Skrydžių saugos atžvilgiu tai pavojinga.

Dėmesys – tai individualios veiklos sutelktumas tam tikru momentu ties kokiu nors realiu ar idealiu objektu, įvykiu, vaizdu, samprotavimu. Dėmesys nieko nesukuria, tik tvarko, paskirsto energijątai biurokratinis, kiaurinis reiškinys- todėl jį galima tirti tik per atskirų veiklų organizaciją. Dėmesys išskiria figūrą- centrinę informacijos dalį ir tai, kas ją supa. Dvi pagrindinės dėmesio rūšys: valingas ir nevalingas dėmesys.

Hipoksijos požymiai:
Susilpnėja regėjimo jautrumas. Regėjimas yra pažeidžiamas anksti. Pamažu trinka spalvų skyrimas ir periferinis matymas. Akies fotoreceptoriai yra deguonies kiekiui jautrios ląstelės, todėl naktinis matymas pradeda trikti jau 6000–7000 ft aukštyje.
Tunelinis matymas. Blogėjantis periferinis matymas verčia pilotą dažniau dairytis apžvelgiant prietaisus ir aplinką.
“Tunelinis dėmesys”. Stresas susiaurina dėmesį, atsiranda taip vadinamas “tunelinis dėmesys” (pavyzdžiui, pamatęs, kad pavogė mašiną, žmogus išbėga iš namų, nepastebėjęs, kad užsitrenkė durys). Susiaurėja matymo kampas. Streso metu labai sumažėja sprendimo alternatyvų skaičius. Pilotas gali susikaupti į vieną prietaisą, vieną problemą, atmesdamas kitus- ignoruoti radio nurodymus, komunikaciją. Užsifiksavimas trukdo alikti pavojų mažinančius sprendimus, pavojus didėja, didėja nerimas, susidaro uždaras ratas. Labiau į bauginantį objektą linkę fiksuotis nerimąstingos asmenybės. Kita vertus, „tunelinis dėmesys“ padeda išlaikyti maksimalią dėmesio koncentraciją ir ypatingai efektyviai atlikti užduotį, jei kiti dėmesio objektai iš tiesų nereikšmingi.

Negaunant papildomai deguonies, naktinis matymas blogėja taip:
3500 ft 5 %, 9000 ft 18 %, 13000 ft 35 %, 17000 ft 50 %

Labiausiai naktiniam matymui turi įtakos: a) amžius; b) nuosaiki hipoksija; c) aukštis kabinoje didesnis kaip 8000 ft; d) rūkymas; e) alkoholis; f) nestiprūs negalavimai ir ligos; g) vitamino A trūkumas.

Staigus posūkis sukelia G perkrovą, kuri trumpam sumažina kraujotaką į smegenis, o širdis kompensuoja padidindama plakimo dažnį. Teisingas atsakymas yra G perkrovos poveikis.

Vibracija iki 4 Hz laikoma saugia ilgalaikiam poveikiui, nes didesnė vibracija (5-10 Hz) sukelia diskomfortą ir nuovargį. Teisingas atsakymas yra 4 Hz.

Gazuoti gėrimai sukelia dujų kaupimąsi skrandyje, o kylant aukštyn, mažėjant slėgiui, šios dujos plečiasi pagal Boilio dėsnį (P1V1 = P2V2), sukeldamos diskomfortą ar skausmą. Teisingas atsakymas yra dujų plėtimasis.

Padidėjęs kraujospūdis gali būti širdies ir kraujagyslių sistemos sutrikimų priežastis. Aukštas kraujospūdis – hipertenzija – yra svarbus miokardo infarkto rizikos veiksnys. Kai kraujospūdis didesnis kaip 160/95, remiantis JAR-FCL 3, pilotas laikomas netinkamu gauti aviatoriaus sveikatos pažymėjimą. Hipertenziją gali sukelti:
a) stresas;
b) rūkymas;
c) dieta (vartojant per daug druskos ir riebalų);
d) amžius;
e) viršsvoris ir nutukimas;
f) fizinės veiklos stoka;
g) arterijų siaurėjimas ir elastingumo mažėjimas.

Žmonės padidėjusio kraujospūdžio gali ir nejusti. Todėl kraujospūdis yra matuojamas kiekvieno sveikatos tikrinimo metu. O pirmieji hipertenzijos požymiai yra:
a) stiprus ir greitas širdies plakimas;
b) dusulys;
c) krūtinės skausmai;
d) galvos skausmai;
e) kraujavimas iš nosies.

Migla - vandens lašelių ar ledo kristalų susikaupimas prie žemės paviršiaus, kai matomumas yra nuo 1 km iki 5 km.

Dėl didesnio anglies monoksido įsisavinimo nei deguonies, kraujyje sumažėja deguonies kiekis iki tokio lygio, kuris panašus skrendant 5000 ft = 1524 m aukštyje be deguonies kaukės. Deguonies stygius kraujyje regėjimą tamsoje sumažina net iki 50%.

80 dB triukšmas per 30 minučių nesukelia ilgalaikio klausos pažeidimo (saugi riba yra 85 dB per 8 valandas), tačiau gali sukelti laikiną nuovargį, koncentracijos sumažėjimą ar galvos skausmą. Ilgesnis poveikis virš 85 dB gali pakenkti klausai. Teisingas atsakymas yra laikinas nuovargis, nes tai dažniausias trumpalaikis poveikis.

Otolitiniai organai (verčiant iš graikų kalbos, otolitai – akmenys ausyje) yra smulkūs sraigės prieangyje puslankių kanalų pamate esantys maišeliai. Kiekvieno maišelio viduje yra receptorius − neuroepitelinės ląstelės su plaukeliais. Ant jų yra kalcio druskų kristalų turinti otolitinė membrana.



Esant normaliai padėčiai, kai galva yra tiesiai virš kūno, neuroepitelinės ląstelės generuoja tam tikro dažnio impulsus. Galvos padėties pasikeitimas gravitacijos jėgos vektoriaus atžvilgiu pakeičia otolitinės membranos padėtį. Sensoriniai plaukeliai palinksta, pakinta generuojamų impulsų dažnis ir smegenims siunčiamas nervinis impulsas, signalizuojantis apie pasikeitusią galvos padėtį.

Linijinio pagreičio pasikeitimas stimuliuoja otolitinius organus. Didesnis kaip 0,1 m/s² pagreitis sukelia otolitinės membranos poslinkį atgal ir į smegenis yra siunčiamas nervinis signalas apie naują galvos padėtį. Fiziškai kūnas negali atskirti linijinio pagreičio ar gravitacijos sukeltų inercijos jėgų. Pagreitėjimas į priekį sukelia otolitinės membranos poslinkį atgal, tokį pat, kaip ir atlošus galvą atgal. Kai greitėjančio judėjimo pirmyn akys negali patikrinti, gali atsirasti galvos atlošimo pojūtis. Šį efektą sustiprina impulsai iš raumenyse esančių nervinių galūnėlių.

Pusratiniai kanalai kartu su otolitiniais organais sudaro vestibuliarinį aparatą, kuris padeda orientuotis erdvėje, kontroliuoti kūno judėjimą bei kitas funkcijas. Pavyzdžiui, ši sistema valdo akių raumenų darbą, kai reikia stebėti fiksuotą objektą judinant galvą.