Ausis atlieka dvi labai skirtingas užduotis. Pirma, ji geba priimti oro tankio virpesius (garsą), antra, palaiko kūno pusiausvyrą ir padeda justi pagreitį. Anatomiškai ausis dalijama į tris dalis: išorinę, vidurinę ir vidinę.

Jei skrydžio metu netoli esantis orlaivis kabinos stikle matomas toje pačioje vietoje, tai reiškia, kad abiejų orlaivių kursai susikirs. Jei netoli esančio orlaivio vaizdas stikle judės aukštyn, žemyn ar į šoną, tai abu orlaiviai, laikydamiesi savo kursų, sėkmingai prasilenks. Judant prasilenkiančiais kursais dideliais greičiais net pavojingai priartėjus atskrendančio orlaivio vaizdas tinklainėje bus labai mažas. Pavyzdžiui, dviems orlaiviams skrendant 800 mazgų greičiu priešpriešiniais kursais, 3 sekundės iki susidūrimo pilotų tinklainėje atskrendantis orlaivis atrodys 0,5° dėmė. Tai per mažas objektas jį pastebėti.

Hipoksija, arba deguonies badas, yra būsena, atsirandanti kūno audiniams stokojant deguonies. Dažnai hipoksija siejama su skrydžiais dideliuose aukščiuose (hipoksinė hipoksija), tačiau yra daug ligų (anemija, meningitas it kt.), patologinių būsenų ir fiziologinių faktorių, bloginančių organizmo aprūpinimą deguonimi ir sukeliančių hipoksiją. Jūros lygiu hemoglobino įsotinimas deguonimi siekia 97,5 %. 10000 ft aukštyje jis būna apie 87 %, paskui greitai mažėja ir 20000 ft aukštyje tesiekia 65 %. Taigi hipoksijos simptomai gali atsirasti lėtai nedideliame aukštyje arba greitai – dideliame.

Visi Žemės gyventojai yra švitinami kosmine ir žemiškos kilmės jonizuojančiąja spinduliuote. Kosminė jonizuojančioji spinduliuotė yra vienas iš lėktuvo įgulos sveikatą žalojančių darbo aplinkos veiksnių. Žemės magnetinis laukas ir atmosfera yra natūralūs nuo kosminės jonizuojančiosios spinduliuotės saugantys skydai.

Efektinė dozė, kurią gauną įgulų nariai, priklauso nuo:
a) skrydžio aukščio;
b) geografinės platumos;
c) orlaivio konstrukcijos;
d) Saulės aktyvumo ir skrydžio laiko.

Kosminė jonizuojančioji spinduliuotė – didelės energijos dalelių ir elektromagnetinių bangų mišinys, 10–14 km aukštyje sudarytas iš protonų (87 %), alfa dalelių (12 %) ir sunkiųjų branduolių (2 %). Didžioji kosminės spinduliuotės dalis sklinda iš už Saulės sistemos ribų. Kai ši spinduliuotė pasiekia viršutinius žemės atmosferos sluoksnius, jonizuotosios dalelės sąveikauja su 18000–37000 m aukštyje esančiomis atmosferos dalelėmis ir sukelia antrinę jonizuojančiąją spinduliuotę protonų, elektronų, neutronų ir gama spindulių pavidalu. Dėl kolizijos su atmosferos molekulėmis antrinė jonizuojančioji spinduliuotė greitai praranda savo jonizuojančiąją jėgą, ir kosminės jonizuojančiosios spinduliuotės dydis prie žemės paviršiaus, lyginant su dydžiu 21340 m aukštyje, sumažėja 70 kartų.

Jonizuojančiosios spinduliuotės poveikis žmogui:
a) spindulinė liga ir radiaciniai nudegimai;
b) vėžinių susirgimų rizikos padidėjimas;
c) gyvenimo trukmės sumažėjimas;
d) genetiniai defektai.

Išorinei ausiai priklauso ausies kaušelis, išorinis ausies kanalas ir būgnelis. Garsą – oro slėgio svyravimus – ausies kaušelis sugauna ir nukreipia išoriniu ausies kanalu būgnelio link. Garsas suvirpina būgnelį. Tokia ausies anatominė struktūra padeda nustatyti garso sklidimo kryptį.



Už būgnelio yra vidurinė ausis. Tai apie 1,5 cm³ tūrio oro pripildyta ertmė, kurioje yra trys smulkūs klausomieji kauliukai (plaktukas, priekalas ir kilpelė). Jų funkcija yra būgnelio virpėjimą perduoti į vidinę ausį. Paskutinis iš kauliukų (kilpelė), liečiasi su vidinės ausies ovaliuoju langu ir priverčia judėti vidinės ausies sraigėje esantį skystį. Vidurinė ausis trimitu (Eustachijaus vamzdeliu) sujungta su nosiarykle. Juo oras gali įeiti ar išeiti iš vidurinės ausies, taip susilyginant oro slėgiui abipus būgnelio. Sutrikus oro pasažui ausies vamzdeliu, skraidant gali išsivystyti ausų barotrauma.

Vidinė ausis sudaryta iš vestibiulinio aparato ir sraigės. Garso signalus priima sraigė. Kilpelė, besiliesdama su sraigės diafragma, priverčia virpėti sraigėje esantį skystį. Joje yra membrana su sensorinėmis ląstelėmis. Nuo garso dažnio ir intensyvumo priklauso, kurios šių ląstelių bus sudirgintos, ir kaip stipriai. Sensorinės ląstelės skysčio virpesius paverčia į nervinį signalą ir klausos nervu informacija apie garsą siunčiama į smegenų žievę. Garsą galima išgirsti ir aplenkiant ausų būgnelį – per smilkinkaulį. Kadangi sraigė yra kaulinėje ertmėje, kaulo vibracija sukelia ir sraigės, ir joje esančio skysčio vibraciją. Taigi, pridėjus kamertoną prie kaukolės kaulo, jo skleidžiamas garsas yra girdimas.

Eritrocitai, arba raudonieji kraujo kūneliai, perneša O2. Juose yra geležies turinčio baltymo hemoglobino, kurio vienintelė funkcija – prisijungti O2 molekules. Eritrocitų kiekis kraujyje priklauso nuo asmens gyvenimo sąlygų: žmonės, gyvenantys 10000 ft/3500 m aukštyje, turi iki 30 % daugiau eritrocitų, negu gyvenantys jūros lygiu.

Širdis taip pat turi savo kraujotaką, kuri vyksta vainikinėmis širdies arterijomis ir venomis. Vainikinių širdies kraujagyslių susiaurėjimas ar užsikimšimas gali sukelti širdies ligas.

Skrydžio metu pasireiškus bet kokiems aukščio dekompresinės ligos simptomams, reikia imtis šių veiksmų:
● duoti kvėpuoti 100 % deguonies – taip saugoma nuo papildomo azoto patekimo į organizmą;
● timpa suveržti pažeistą sritį – taip apsaugoma nuo galimo azoto burbuliukų judėjimo;
● nedelsiant leistis ir pranešti aviacijos gydytojui.

Kiekvieno sveikatos patikrinimo metu yra matuojamas ir vertinamas kraujospūdis. Rezultatas pateikiamas dviem skaičiais, pavyzdžiui 120/80. Pirmasis skaičius rodo sistolinį kraujospūdį, tai yra spaudimą, kurį sukelia susitraukdama širdis. Antrasis skaičius rodo diastolinį kraujospūdį – slėgį kraujotakos sistemoje širdies atsipalaidavimo metu. Matavimo vienetai yra gyvsidabrio stulpelio milimetrai (mm Hg).

Šiuolaikinė reklama nuolat siūlo įsigyti įvairiausių medikamentų, skirtų tiek gydyti, tiek profilaktikai. Labai svarbu atsiminti, kad absoliučiai daugumai medikamentų būdingas nepageidaujamas šalutinis poveikis, kuris skirtingiems žmonėms pasireiškia nevienodai. Čia galioja taisyklė: vartojant bet kokius vaistus, skristi negalima, nebent gavus aviacijos gydytojo leidimą.

Vienas standartinis alkoholio vienetas (10 g gryno alkoholio) pašalinamas per ~1 valandą. 2 vienetai (20 g) užtruks apie 3-5 valandas, tačiau visiškas poveikio išnykimas (įskaitant dezorientaciją) gali trukti ilgiau – iki 8-12 valandų. Aviacijoje rekomenduojama 8 valandos iki skrydžio.

Visiškas alkoholio pašalinimas iš organizmo priklauso nuo kelių veiksnių, įskaitant kūno svorį, lytį, amžių, metabolizmo greitį ir bendrą sveikatos būklę. Vidutiniškai organizmas alkoholį metabolizuoja maždaug 0,1–0,2 promilės per valandą greičiu.

2 standartiniai alkoholio vienetai atitinka apie 20 g grynojo alkoholio (pvz., 500 ml 5 % alaus arba 200 ml 12 % vyno). Vidutiniškai:

- Vyrams: 70 kg sveriantis vyras, išgėręs 2 standartinius vienetus, gali turėti apie 0,3–0,4 promilės kraujyje. Alkoholis visiškai pašalinamas per maždaug 3–5 valandas.
- Moterims: 60 kg sverianti moteris gali turėti šiek tiek didesnį alkoholio kiekį kraujyje (apie 0,4–0,5 promilės), todėl pašalinimas gali užtrukti 4–6 valandas.

Pastabos:
- Maistas skrandyje gali sulėtinti alkoholio absorbciją, bet ne pašalinimo greitį.
- Individualūs skirtumai (pvz., kepenų efektyvumas) gali šiek tiek keisti laiką.
- Norint tiksliai įvertinti, reikėtų alkoholio koncentracijos kraujyje matavimo (pvz., alkotesteriu).

Visų reaktyvinių keleivinių lėktuvų kabinos yra hermetizuotos ir didžiausiame skrydžio aukštyje – apie 10000 m jose palaikomas slėgis, mažesnis ar lygus slėgiui 2438,4 m aukštyje. Tokios sąlygos yra sudaromos į lėktuvo vidų pučiant orą iš pagrindinių variklių kompresorių. Iš kompresorių išėjęs oras yra labai karštas – 250–400 ºC, todėl turboaušintuvuose yra atšaldomas iki reikiamos temperatūros ir tada įpučiamas į saloną.

Normalus širdies ritmas ramybėje yra 60-100 dūžių per minutę. Aviacijoje riba laikoma 100 dūžių, nes didesnis ritmas gali rodyti stresą ar sveikatos problemas. Teisingas atsakymas yra 100 dūžių per minutę.

Po 6 valandų skrydžio nuovargis priklauso nuo streso ir fizinio krūvio, bet paprastai atsistatymas trunka 8-12 valandų su tinkamu miegu ir poilsiu. Teisingas atsakymas yra 8-12 valandų.

Teigiamų +Gz perkrovų metu sumažėjusį smegenų aprūpinimą krauju presoreceptoriai stengiasi kompensuoti. Tačiau esant didelėms ar ilgalaikėms +Gz perkrovoms, presoreceptorių veikla tampa neefektyvi ir pilotas gali patirti „pilkosios dangos“ ar „juodosios dangos“ efektus.

Neigiamų +Gz perkrovų metu procesas bus priešingas, o pilotas patirs „raudonosios dangos“ efektus – trūkinėja veido ir akių kraujagyslės bei pakyla ir uždengia regėjimo lauką apatinis akies vokas.

Įgūdžių, taisyklių ir žinių naudojimas darant sprendimus aviacijoje. 1980 metais danų ergonomistas Rasmusenas (J. Rasmussen) pasiūlė trijų lygių veiklos kontrolės modelį. Šis „SRK“ modelis tinka paaiškinti ir pilotų mokymąsi skraidyti bei skraidymą. Tai:
a) S (angl. skill) – įgūdžiais paremtas pilotavimas. Dėmesinga įgūdžių kontrolė – patyręs pilotas skrenda lygiai ir stabiliai. Įgūdžiais paremtas elgesys paremtas įprastomis ir daugkartinių pakartojimų būdu gerai išmoktomis motorinėmis programomis. Šis elgesys nereikalauja sąmoningos kontrolės. Tai palengvina užduočių sprendimą, tačiau ir sudaro galimybę „praslysti“ klaidoms – veiksmų poslinkiui ar kitoms klaidoms atsirasti. Dažniau suklystama dirbant atsipalaidavus arba pavargus bei susikoncentravus ties vienu užduoties aspektu.

b) R (angl. rule) – taisyklėmis paremtas pilotavimas. Tai yra valingas įgūdžių pakeitimas skrydžio metu kilus neeilinėms situacijoms. Taisyklėmis grindžiamas elgesys remiasi išmoktomis procedūromis ir taisyklėmis. Priešingai, negu įgūdžiai, šis elgesys reikalauja nuolatinės sąmoningos kontrolės. Pavyzdžiui, pilotas gavęs užduotį nuskristi iš Vilniaus į Krokuvą, pagalvos – „Tikrai to nesu daręs, tačiau sugebėsiu“. Teisingai atlikdamas skrydžio planavimo ir pasiruošimo skrydžiui procedūras jis tinkamai pasiruoš skrydžiui. Taisyklėmis paremtas elgesys yra ne tik popieriuje išdėstytos taisyklės; dauguma jų saugoma ilgalaikėje atmintyje – veiksmai avarinių situacijų metu, prietaisų valdymas, susidūrimo išvengimo ore veiksmai bei daugelis kitų. Ugdant platų taisyklėmis paremto elgesio veiksmų diapazoną labai svarbūs yra mokymai treniruoklyje, kadangi skrydyje atlikti avarinių procedūrų treniruotes nepaprasta ir nelengva. Kai kurios procedūros yra per daug komplikuotos, kad jas būtų galima atsiminti. Todėl jos aprašytos dokumentuose ir pilotui belieka atsiminti, kur reikiamą informaciją rasti.

c) K (angl. knowlwdge) – žiniomis paremtas elgesys yra toks, kokio nemoko jokios taisyklės ir procedūros. Šiuolaikinių modernių orlaivių automatinės valdymo sistemos daugelyje skrydžio etapų funkcionuoja geriau, negu pilotas, tačiau pilotas yra tam, kad nestandartinių situacijų metu tinkamai galvotų, vertintų ir spręstų. Taigi žiniomis paremtas elgesys leidžia pilotui išspręsti neįprastas ir nežinomas situacijas.

30 000 pėdų aukštyje efektyvios veiklos laikas (TUC) yra apie 1-2 minutes, o pirmieji hipoksijos simptomai (galvos svaigimas, dilgčiojimas) gali pasireikšti per 30-60 sekundžių dėl itin žemo deguonies slėgio (~30% jūros lygio). Teisingas atsakymas yra 30-60 sekundžių.

Sumažėjęs kraujospūdis – hipotenzija – nėra taip pavojingas. Tačiau, jei kraujospūdis labai sumažėja, sutrinka organizmo aprūpinimas deguonimi ir tai sukelia:
a) silpnumą ir nuovargį;
b) alpimą;
c) kvėpavimo sistemos perpildymą ir net plaučių pabrinkimą;
d) kraujotakos sulėtėjimą;
e) susilpnėjusį atsparumą perkrovoms

Šviesa pirmiausia pasiekia rageną – skaidrų akies „langą“. Kadangi ragena yra išgaubta, ji šviesos spindulius laužia akies centro link – fokusuoja. Ragenos fokusavimo galia sudaro apie 70–80 % visos akies fokusavimo galios.



Rainelė kontroliuoja į akį patenkančios šviesos kiekį. Tai raumeninis organas, atliekantis diafragmos funkciją. Rainelė efektyviai, priklausomai nuo aplinkos apšviestumo, keičia vyzdžio – rainelės viduryje esančio plyšio – dydį. Jei stebimas objektas yra arti akies, akies vyzdys sumažėja, jei objektas tolimesnis – vyzdys išsiplečia. Akis geba apie 25 kartus keisti į akį patenkančios šviesos kiekį. Tačiau aplinkos apšviestumui kintant nuo silpno – naktį iki ryškaus – saulėtą dieną, to maža. Tinklainėje esantys fotoreceptoriai cheminėmis reakcijomis geba reaguoti į labai mažus šviesos kiekius.

Perėję pro rageną šviesos spinduliai kerta lęšiuką. Jo forma kinta priklausomai nuo blakstieninių raumenų, supančių lęšiuką, įtempimo. Lęšiuko kreivumas kinta taip, kad matomo vaizdo atvaizdas kristų ant tinklainės duobutės. Lęšiuko kreivumo pokytis vadinamas akomodacija. Akomodacijos dydžiui labiausiai turi įtakos amžius ir nuovargis; kai asmuo yra pavargęs, akomodacija susilpnėja ir matomas vaizdas tampa neryškus.

Kad būtų aiškiai matomas artimas objektas, lęšiukas sustorėja ir išsigaubia. Žiūrint į tolimą objektą, lęšiukas suplonėja.

Normaliomis sąlygomis sensomotorinės reakcijos laikas (tinklainės sužadinimas, smegenų reakcija, suvokimas, atpažinimas, įvertinimas, sprendimo priėmimas, atsakas ir jo įvertinimas) trunka apie 5–7 sekundes. Skrendant dideliu greičiu (daugiau kaip 450 mazgų) nedideliame aukštyje (žemiau 500 ft) pagrindine problema tampa reliatyvus reakcijos laiko pailgėjimas.

Skrydžio metu gali sutrikti bet kuri iš kūno pusiausvyrą ir orientaciją erdvėje užtikrinančių pojūčių sistemų. Tuomet kyla vizualinės, vestibiuliarinės ar proprioceptinės iliuzijos.
Vizualinės iliuzijos:
a) Reliatyvaus judėjimo iliuzija. Tai objektų tarpusavio padėties kitimo klaidingas suvokimas. Šią iliuziją pilotai gali patirti grupinių skydžių metu, stebėdami orlaivių tarpusavio padėties kitimą. Ši iliuzija kyla ir sraigtasparniui kybant virš aukštos žolės – rotoriaus srovės pučiama žolė banguoja ir atrodo, kad sraigtasparnis juda, panašiai būna ir virš vandens.
b) Žemės šviesų supainiojimas. Kartais yra klaidingai suvokiamos žemėje tam tikra tvarka išsidėsčiusios šviesos. Pavyzdžiui, šviesos išilgai jūros ar upės kranto gali būti suvoktos kaip horizonto linija.
c) Klaidingai suvokiamos vertikalios ir horizontalios linijos. Debesų formacijų kontūrai gali būti sumaišyti su horizonto linija.
d) Gilumo suvokimo iliuzija. Skrendant virš dykumos, sniegynų ar vandenyno, pilotas gali patirti iliuziją, kad skrenda didesniame aukštyje, negu yra iš tikrųjų. Tai yra dėl vizualinės informacijos − išorinių atskaitos taškų − trūkumo. Gilumo suvokimo iliuzija susidaro ir skrendant blogo matomumo sąlygomis − per rūką, lietų ar dūmus. Matomi objektai atrodo esą toliau, negu yra iš tikrųjų.
e) Struktūros iliuzija. Dykumoje, žiūrint pro įkaitusio oro bangas, tiesios linijos gali atrodyti banguotos. Tokią iliuziją sukelia ne tik šilumos bangos, bet ir krintantis sniegas, lietus, šlapdriba. Žiūrint pro stiprų lietų, gali atrodyti, kad orlaivio aeronavigacinės ugnys yra kitoje vietoje, ar viena atrodyti kaip dvi. Orlaivio kabinos stiklai dėl šviesos refrakcijos tam tikromis sąlygomis taip pat gali sudaryti struktūros iliuziją.
f)Autokinezė. Tamsoje žiūrint į nejudantį šviesos šaltinį ilgiau kaip keletą sekundžių, jis pradeda judėti. Tai yra autokinezės iliuzija. Buvęs nejudantis šviesos šaltinis pradeda judėti švytuokliniais judesiais. Net ir žinant, kad tas šviesos šaltinis negali judėti, ir į jį žiūrint labai įdėmiai, matomas jo judėjimas nenustoja.
g) Atvirkščios perspektyvos iliuzija. Skrendant naktį pasirodęs kitas orlaivis gali atrodyti tolstąs, kai iš tikrųjų jis artėja. Ši iliuzija dažnai patiriama naktį stebint lygiagrečiu kursu skrendantį orlaivį. Norėdami nustatyti skrydžio kryptį, įgulos nariai turi stebėti orlaivio aeronavigacines ugnis ir santykinę tarpusavio padėtį. Jei ugnių intensyvumas stiprėja − orlaivis artėja, jei silpnėja − tolsta.

Vestibiuliarinės iliuzijos. Dėl kampinio pagreičio įtakos puslankiniams kanalams gali kilti somatogyrinės ar somatogravinės iliuzijos.

Proprioceptorių siunčiama informacija, jeigu jos nepalaiko kitų sensorinių sistemų siunčiama informacija, gali sukelti klaidingą kūno padėties pojūtį. Atliekant posūkį, kūnas dėl įcentrinės jėgos pasunkėja ir susidaro kilimo iliuzija. Posūkiui pasibaigus, kūnas palengvėja ir atsiranda žemėjimo iliuzija. Proprioreceptinė iliuzija viena pasireiškia retai.

Dažna problema aviacijoje yra artėjančio orlaivio santykinio aukščio ir galimo susidūrimo rizikos įvertinimas. Toli skrendantys orlaiviai gali atrodyti skrendantys aukščiau, bet prasilenkiant būna žemesniame aukštyje. Kalnų viršūnės, debesys iš toli atrodo iškilę virš lėktuvo trajektorijos, bet artėjant prie jų žemėja.

Kreiseriniame skrydyje taip pat gali pasitaikyti ir kitos vizualinės (reliatyvaus judėjimo, žemės šviesų, gilumos bei struktūros supainiojimo), vestibuliarinės (somatogyrinės, somatogravinės) iliuzijos.

Jei kilimo ir tūpimo takas yra įkalnėje, pilotas jaučiasi skrendąs virš tūptinės. Patikėjus šia iliuzija nuleidžiama orlaivio nosis ir mažinamas aukštis. Tai atliekant prie žemės, galima avarija. Be to, toks kilimo ir tūpimo takas (KTT) atrodo trumpesnis, negu yra iš tikrųjų.

KTT esant nuokalnėje pilotui atsiranda skrydžio žemiau tūptinės iliuzija. Paklusdamas jai pilotas sumažina tūptinės kampą. Nors šis KTT atrodo ilgesnis negu yra, lėktuvas arba nutupia tako gale, arba praskrenda KTT, arba, sumažėjus greičiui, nukrenta.

Įgulos nariai turi žinoti:
a) valgyti galima tik švarioje aplinkoje;
b) daržoves ir vaisius galima valgyti tik termiškai apdorotus arba nuluptus;
c) patartina vengti jūros gėrybių – jose gali būti stiprių, nejuntamų nei uosle nei skoniu, nuodų;
d) valgyti galima tik tinkamai termiškai apdorotą maistą;
e) vandenį galima vartoti tik žinomų firmų;
f) reikia vengti iš vietinio vandens pagaminto ledo;
g) valgant kartu, nesvarbu, ar skrydžio metu ar ne, įgulos nariai turi valgyti skirtingą maistą;
h) pavalgius iki skrydžio turi praeiti mažiausiai 90 minučių. Tiek laiko pakanka pirmiems apsinuodijimo požymiams išryškėti;
i) reikia vengti vietinės gamybos ledų ir majonezo.

Daugelis aviakompanijų reikalauja, jog pilotas neskristų mažiausiai 8 valandas po paskutinio gėrimo, tačiau yra ir tokių aviakompanijų, kurios reikalauja 24 valandų laikotarpio.

Ozono koncentracija virš 0,1 ppm gali dirginti kvėpavimo takus. Aviacijoje riba laikoma 0,1 ppm ilgalaikiam poveikiui. Teisingas atsakymas yra 0,1 ppm.

Triukšmas tai – netvarkingas, įvairaus stiprumo ir dažnio garso bangų mišinys, neįprastas žmogaus klausai, sukeliantis nemalonius pojūčius. Jo intensyvumas matuojamas decibelais (dB). Triukšmas yra kenksmingas sveikatai aplinkos faktorius, sukeliantis specifinius ir nespecifinius patologinius įvairių organizmo sistemų pokyčius. Jis lemia klausos, nervų, širdies ir kraujagyslių, virškinamojo trakto susirgimų išsivystymą.

Ragena laužia šviesos spindulius. Ragena – tai labiausiai išgaubta į priekį skaidri skaidulinio dangalo dalis. Į ją pirmiausia patenka šviesos spindulys. Ragena panaši į apvalų išgaubtą laikrodžio stiklelį. Jos skersmuo – apie 10-12 mm, centre jos storis yra apie 0,5-0,8 mm, o kraštuose – 1-1,2 mm. Ragena yra stipriausiai šviesą laužianti akies struktūra, jos optinė galia sudaro du trečdalius visos akies optinės galios. Ragena sudaryta iš 5 sluoksnių: išorinis sluoksnis – tai daugiasluoksnis neragėjantis epitelis, gilesni sluoksniai sudaryti iš jungiamojo audinio skaidulų, o vidinis sluoksnis – tai vienasluoksnis epitelis, pro kurį į rageną patenka vanduo iš akies kamerų skysčio. Iš išorės rageną nuolat vilgo plonytis ašarų sluoksnis, saugantis nuo išdžiūvimo, užkrato ir dulkių. Sveika ragena esti skaidri ir blizganti. Nedidelių traumų metu (pvz., brūkštelėjus per rageną lapu, spygliu, nagu, įstrigus svetimkūniams) nubraukiamas išorinis ragenos epitelis. Kadangi ragenoje gausu nervinių galūnėlių, akį labai skauda, ji ašaroja, bijo šviesos. Jei pažeistas tik epitelis, jis greitai užgyja ir nelieka jokių pasekmių. Smarkiau pažeidus rageną (po nudegimų, gilių žaizdų, patekus infekcijai), susiformuoja ragenos drumstis, žmogus gali visai nematyti. Tuomet gelbsti tik ragenos transplantacija.

Po 10 minučių streso (adrenalino išsiskyrimo) koncentracija atsistato per 15-30 minučių, jei pilotas ilsisi. Teisingas atsakymas yra 15-30 minučių.

Kylant ir krintant atmosferos slėgiui, kūno audiniai tampa persotinti azoto. Azoto dujoms tinka Henrio dujų dėsnis − tirpale ištirpusių dujų kiekis yra tiesiogiai proporcingas slėgiui virš skysčio. Mažėjant barometriniam slėgiui, proporcingai mažėja ir parcialiniai dujų slėgiai. Kūno audiniai, palyginti su krauju, tampa persotinti azoto ir organizmas stengiasi atgauti dujų pusiausvyrą, išskirdamas jas į veninį kraują. Pakilus į didesnį kaip 25000 ft aukštį, azoto dujos audiniuose ir kraujyje koncentruojasi ir formuoja burbuliukus, kurie sutrikdo normalią kraujotaką. Dekompresinės ligos jau galima tikėtis nuo 18000 ft aukščio, jame išbuvus ilgesnį laiką.