Po 15 sekundžių -3G perkrovos kraujas susikaupia galvoje, bet širdies ritmas atsistato per 30-60 sekundžių, jei nėra kitų veiksnių. Teisingas atsakymas yra 30-60 sekundžių.

Kraujospūdį reguliuoja presoreceptoriai, kurių daugiausia yra aortos lanko ir kaklo arterijų sienelėse, bei hormoninė sistema. Presoreceptoriai, pajutę, jog didėja kraujospūdis, į smegenis siunčia kitokį impulsą, dėl ko lėtėja širdies susitraukimų dažnis ir atsipalaiduoja kraujagyslių sienelių raumenys. Kai kraujospūdis mažėja, vėl yra siunčiamas į smegenis presoreceptorių specifinis nervinis impulsas ir dažnėja širdies veikla bei sumažėja kraujagyslių spindis. Taip kraujospūdis padidėja.

Asmuo, patyręs hipoksiją bus cianoziškas. Dėl mažo deguonies kiekio kraujyje jo lūpos ir pirštų galai bus pamėlynavę.

cianozė (cyanosis < gr. kyanos – tamsiai mėlynas), odos ir gleivinių pamėlynavimas. Geriausiai matoma ten, kur plona oda (lūpose, ausų kaušeliuose, naguose). Atsiranda, kai kraujuje padaugėja redukuoto hemoglobino. Cianozė būna centrinė ir periferinė. Esant centrinei cianozei redukuoto hemoglobino kiekis padidėja ne tik kapiliaruose, bet ir arteriniame kraujuje. Ją lemia sumažėjęs kraujo įsotinimas deguonimi (užspringimas, ūmios arba lėtinės kvėpavimo organų ligos, krūtinės ląstos patologija, kai kurios širdies ydos, plaučių arterioveninės fistulės, kvėpavimo centro slopinimas), pakitęs hemoglobinas apsinuodijus nitratais, sulfanilamidais, anilinu, kai kurios hemoglobinopatijos. Periferinė cianozė atsiranda sulėtėjus kraujotakai audiniuose, todėl redukuoto hemoglobino padaugėja tik kapiliariniame kraujuje (deš. skilvelio nepakankamumas, venų trombozė, tromboflebitas, odos kraujagyslių spazmas dėl šoko, sušalus). Ūminė cianozė atsiranda staiga (užspringus); poūmė cianozė trunka nuo keliasdešimties minučių iki paros (atsiranda dėl sunkaus bronchinės astmos priepuolio, plaučių uždegimo); lėtinė cianozė būna sergantiesiems lėtinėmis plaučių, širdies ligomis.

Rainelė (lot. iris) – akies priekinės dalies raumeninė diafragma, reguliuojanti į akį patenkantį šviesos srautą. Ji skritulio formos, 10-12 mm skersmens, jos centre yra apvali anga – vyzdys. Rainelė prasišviečia pro rageną, tačiau nuo jos yra toliau. Rainelė yra 0,4 mm storio, jos stromą sudaro jungiamojo audinio skaidulos, kraujagyslės. Savo laisvuoju kraštu rainelė prisiglaudusi prie lęšiuko ir šliaužioja jo paviršiumi. Kai lęšiuko nėra, tuomet rainelė nebeturi atramos ir akį vartant ji ima drebėti.

30 000 pėdų aukštyje efektyvios veiklos laikas (TUC) yra apie 1-2 minutes, o pirmieji hipoksijos simptomai (galvos svaigimas, dilgčiojimas) gali pasireikšti per 30-60 sekundžių dėl itin žemo deguonies slėgio (~30% jūros lygio). Teisingas atsakymas yra 30-60 sekundžių.

+5G perkrova apsunkina kvėpavimą ir padidina deguonies poreikį ~30-50%, nes širdis ir raumenys dirba intensyviau. Teisingas atsakymas yra 30-50%.

Hipoksija, arba deguonies badas, yra būsena, atsirandanti kūno audiniams stokojant deguonies. Dažnai hipoksija siejama su skrydžiais dideliuose aukščiuose (hipoksinė hipoksija), tačiau yra daug ligų (anemija, meningitas it kt.), patologinių būsenų ir fiziologinių faktorių, bloginančių organizmo aprūpinimą deguonimi ir sukeliančių hipoksiją. Jūros lygiu hemoglobino įsotinimas deguonimi siekia 97,5 %. 10000 ft aukštyje jis būna apie 87 %, paskui greitai mažėja ir 20000 ft aukštyje tesiekia 65 %. Taigi hipoksijos simptomai gali atsirasti lėtai nedideliame aukštyje arba greitai – dideliame.

Su lengva apranga ir be šilumos šaltinio 0°C temperatūroje hipotermija prasideda per 10-15 minučių. 5°C yra riba, kurią dar galima ištverti 15 minučių be rimtos rizikos. Teisingas atsakymas yra 5°C.

Dėmesys – tai individualios veiklos sutelktumas tam tikru momentu ties kokiu nors realiu ar idealiu objektu, įvykiu, vaizdu, samprotavimu. Dėmesys nieko nesukuria, tik tvarko, paskirsto energijątai biurokratinis, kiaurinis reiškinys- todėl jį galima tirti tik per atskirų veiklų organizaciją. Dėmesys išskiria figūrą- centrinę informacijos dalį ir tai, kas ją supa. Dvi pagrindinės dėmesio rūšys: valingas ir nevalingas dėmesys.

Aviacijoje svarbiausi pojūčiai yra rega ir klausa. Jie mums teikia daugiausia informacijos apie kūno padėtį erdvėje ir labiausiai padeda išlaikyti pusiausvyrą. Iš žmogaus akių į smegenis eina apie 1,2 mln. neuronų, o iš vidinės ausies į smegenis eina apie 50000 neuronų. Vadinasi, akis yra apie 24 kartus jautresnė už ausį.

Informacija apie pasaulį mus pasiekti gali per skirtingus pojūčius. Skiriami cheminiai pojūčiai – skonis ir uoslė – padedantys susigaudyti kas yra skanu, kas ne ar nuodinga. Padėties pojūčiai – kūno padėties (kinestetiniai) ir pusiausvyros (vestibuliariniai) – informuoja apie kūno judėjimą, padėtį gravitacijos lauke. Odos pojūčiai – spaudimas, lietimas, temperatūra ir skausmas – informuoja apie kūną liečiančių objektų savybes. Klausa leidžia girdėti ir bendrauti. Regėjimas teikia pagrindinę informaciją apie aplinką, leidžia savarankiškai veikti ir padeda orientuotis. Visą informaciją smegenims perduoda specialiosios nervinės ląstelės – receptoriai.

Pilotai visada turi atsiminti, kad rega orientuojantis erdvėje yra svarbiausias pojūtis.

Eritrocitai, arba raudonieji kraujo kūneliai, perneša O2. Juose yra geležies turinčio baltymo hemoglobino, kurio vienintelė funkcija – prisijungti O2 molekules. Eritrocitų kiekis kraujyje priklauso nuo asmens gyvenimo sąlygų: žmonės, gyvenantys 10000 ft/3500 m aukštyje, turi iki 30 % daugiau eritrocitų, negu gyvenantys jūros lygiu.

Tinklainės periferija, kurioje yra lazdelės, gerokai jautresnė šviesai. Lazdelių prie vienos nervinės skaidulos gali būti prijungta daug, todėl net labai silpna šviesa jose gali sukelti nervinio impulso atsiradimą. Būdamos jautresnės, lazdelės skiria tik baltą ir juodą spalvas. Jos lemia mūsų periferinį matymą. Skrendant naktį, prietaisų apšvietimą reikia sureguliuoti taip, kad jų rodymai būtų matomi tinklainės centrine dalimi.

Peršalimas sukelia nosies ir sinusų užgulimą, kas trukdo slėgio išsilyginimui tarp vidurinės ausies ir aplinkos (barotrauma). Kylant ar leidžiantis tai gali sukelti stiprų skausmą ar net būgnelio plyšimą. Teisingas atsakymas yra slėgio išsilyginimo sutrikimas.

Kraujotakos sistema užtikrina, kad į kiekvieną ląstelę būtų tiekiamas deguonis ir pašalinamas anglies dioksidas. Deguonis reikalingas maisto medžiagų oksidacijai. Nors pagrindinis energijos šaltinis yra angliavandeniai, energija taip pat yra gaunama ir iš baltymų bei riebalų. Angliavandeniai yra sudaryti vien iš anglies, deguonies ir vandens, todėl audiniuose, reaguodami su deguonimi, jie išskiria energiją.

Šis audiniuose vykstantis energijos gamybos procesas vadinamas vidiniu kvėpavimu. Įkvepiamas atmosferinis deguonis patenka į plaučius, iš ten jį kraujas išnešioja po visą kūną.

Desinchronizacijos problema tampa aktuali, kai greitai kertamos daugiau kaip 4 laiko juostos. Prisitaikymas prie vietinio laiko – resinchronizacija – trunka 90 minučių kiekvienai kirstai laiko juostai. Piloto, nuskridusio iš Vilniaus į Tokiją, laiko poslinkis sudaro 9 valandas. Adaptacija trunka 6 dienas. Dažniausiai pilotams tiek laiko neskiriama; po 2–3 dienų jie skrenda atgal. Parskridus į namus vėl pasireiškia desinchronizacijos efektai.

Kiekvieno sveikatos patikrinimo metu yra matuojamas ir vertinamas kraujospūdis. Rezultatas pateikiamas dviem skaičiais, pavyzdžiui 120/80. Pirmasis skaičius rodo sistolinį kraujospūdį, tai yra spaudimą, kurį sukelia susitraukdama širdis. Antrasis skaičius rodo diastolinį kraujospūdį – slėgį kraujotakos sistemoje širdies atsipalaidavimo metu. Matavimo vienetai yra gyvsidabrio stulpelio milimetrai (mm Hg).

Tinklainė yra akies vidinę pusę išklojęs šviesai jautrus sluoksnis. Tinklainę sudaro dviejų tipų fotoreceptoriai, gebantys šviesą paversti nerviniu impulsu, kuris optiniu nervu yra perduodamas į regimąją žievę ir ten suvokiamas. Kadangi optinio nervo išėjimo iš akies vietoje fotoreceptorių nėra, tai šviesa, patekusi ant šios tinklainės dalies, yra nematoma. Ta vieta tinklainėje vadinama „akląja dėme”. Fotoreceptoriai lazdelėmis ir kolbelėmis vadinami dėl savo formos. Kolbelių kiekvienoje akyje yra apie 6 mln.; jos susikaupusios centrinėje tinklainės dalyje, kuri vadinama duobute arba „geltonąja dėme“.



Centrinėje tinklainės dalyje, duobutėje, yra vien tik kolbelės. Objekto, atkreipusio mūsų dėmesį, atvaizdas yra fokusuojamas čia. Duobutėje yra geriausio matomumo vieta, centrinis matymas. Regėjimo lauką sudaro centrinis ir periferinis matymas.

Regėjimo aštrumas − mažiausias kampas, kai akis dar skiria du vienodai nutolusius taškus. Daugumai žmonių tas kampas yra 1°; regėjimo aštrumas tada yra 1,0. Regėjimo aštrumas iš esmės reiškia aptikimą, skiriamąją gebą ar atpažinimą. Apibūdinant tiksliau, regėjimo aštrumas yra regėjimo sistemos skiriamoji geba, t. y. sugebėjimas matyti atskirus ir nesusiliejančius du ar daugiau taškų, linijų ar kitų objektų. Daugelyje Europos valstybių šis skaičius gaunamas įvertinus tikrąjį tyrimo atstumą ir atstumą, iš kurio objektas matomas 1 minutės regos kampu. Pavyzdžiui, skaičius 6/6 (arba 20/20) reiškia, kad žmogus iš 6 metrų (20 ft) mato tai, ką ir turėtų gerai matyti iš 6 metrų (20 ft). Skaičiai 6/12 (arba 20/40) reiškia, kad tiriamasis asmuo iš 6 metrų (20 ft) mato tai, ką sveikas žmogus mato iš 12 metrų (40 ft).

6/6 ar 1,0 paprastai laikoma „normaliu“ regėjimo aštrumu, nors jauni ir sveiki asmenys dažnai mato 6/3 ar 2,0. Lentelės, kuriose objektų dydžių riba yra 6/6, neleidžia tyrėjui tiksliai įvertinti regos aštrumo.

Tinklainės regėjimo aštrumas nuo centro į periferiją greitai krenta. Jau esant 5° kampiniam atstumui nuo duobutės, regėjimo aštrumas pablogėja dvigubai, o esant 25° – regėjimo aštrumas sudaro tik dešimtadalį centre esančio.

Regėjimo aštrumui turi įtakos daugelis veiksnių:
a) kampinis atstumas nuo duobutės;
b) fiziniai akies defektai;
c) amžius;
d) hipoksija;
e) rūkymas;
f) alkoholis;
g) matomumas (dulkės, rūkas ir t. t.);
h) apšviestumas;
i) objekto dydis ir kontūrai;
j) atstumas;
k) objekto ir aplinkos kontrastas;
l) objekto reliatyvus judėjimas;
m) narkotikai ir medikamentai.

Deguonies slėgis mažėja proporcingai atmosferos slėgiui – ~1 colis Hg per 1000 pėdų. Nuo 29,92 colio Hg (0 pėdų) iki 22,22 colio Hg (8000 pėdų) skirtumas yra 7,7 colio, t.y. ~26%. Teisingas atsakymas yra ~25-30%.

Jei kilimo ir tūpimo takas yra įkalnėje, pilotas jaučiasi skrendąs virš tūptinės. Patikėjus šia iliuzija nuleidžiama orlaivio nosis ir mažinamas aukštis. Tai atliekant prie žemės, galima avarija. Be to, toks kilimo ir tūpimo takas (KTT) atrodo trumpesnis, negu yra iš tikrųjų.

KTT esant nuokalnėje pilotui atsiranda skrydžio žemiau tūptinės iliuzija. Paklusdamas jai pilotas sumažina tūptinės kampą. Nors šis KTT atrodo ilgesnis negu yra, lėktuvas arba nutupia tako gale, arba praskrenda KTT, arba, sumažėjus greičiui, nukrenta.

18 000 pėdų aukštyje oro slėgis sumažėja iki ~50% jūros lygio slėgio, o deguonies parcialinis slėgis krenta, sumažindamas hemoglobino prisotinimą. Normaliai (jūros lygyje) prisotinimas yra 95-100%, bet 18 000 pėdų jis nukrenta iki 70-75% be deguonies kaukės, sukeldamas hipoksiją. Teisingas atsakymas yra 70-75%.

Hiperventiliacija − tai intensyvesnis negu reikia organizmui kvėpavimas. Dėl to iškvepiama daugiau anglies dvideginio bei sutrinka šarmų ir rūgščių pusiausvyra kraujyje. Šis sutrikimas pasireiškia daugeliu fiziologinių efektų, iš kurių pagrindinis yra hemoglobino gebėjimo pernešti deguonį sumažėjimas.
Hiperventiliaciją sukelia hipoksija, tačiau yra dar kitos priežastys jai atsirasti – nerimas, stresas, supimo liga, vibracija, šokas, karštis, didelės perkrovos, kvėpavimas suspaustu deguonimi. Tik tinkamos treniruotės geriausiai apsaugo aviatorius nuo netikėtų stresinių situacijų ir fiziologinių reakcijų į jas.
Hiperventiliacija dažnai pasitaiko keleiviams, kurie tam tikrais skrydžio etapais, o kartais dar ir ant žemės patiria didesnį ar mažesnį nerimą ir stresą.

Hiperventiliacijos simptomai
● galvos svaigulys ir derealizacijos pojūtis;
● dilgčiojimas lūpų srityje ir galūnėse;
● regėjimo sutrikimai. Neryškus ar tunelinis matymas;
● šalčio ar karščio pojūčiai. Atskirose kūno vietose gali jausti karščio ar šalčio bangas;
● nerimas. Hiperventiliaciją sukėlęs nerimas, atsiradus naujiems simptomams, stiprėja. Susidaro uždaras ratas.
● sumažėja raumenų jėga;
● pablogėja judesių koordinacija ir sumažėja darbingumas;
● padažnėja pulsas;
● raumenų spazmai. Prieš prarandant sąmonę atsiranda rankų, pirštų ir pėdų raumenų spazmai;
● sąmonės praradimas. Dėl hiperventiliacijos žmogus gali prarasti sąmonę. Tačiau tuoj pat kvėpavimas vėl gali normalizuotis ir žmogus atsigauna.

Klasikiniu hiperventiliacijos poveikį mažinančiu būdu laikomas metodas, kai žmogui, patiriančiam hiperventiliaciją, duodama kvėpuoti į popierinį maišelį. Tuomet žmogus įkvepia savo iškvėptą anglies dvideginį ir kraujo šarmų-rūgščių pusiausvyra greitai sunormalėja, o smegenys reikiamai sureguliuoja kvėpavimo ritmą. Tačiau atsiradę simptomai rodo, jog žmogui yra negerai. Reikia jį nuraminti ir paraginti valingai sureguliuoti kvėpavimą.