aip bet kurios dujos oras pasižymi klampumu. Dėl oro klampumo, trinties jėgos poveikis, kuris yra didžiausias ties žemės paviršiumi, taip pat yra jaučiamas ir didesniame aukštyje. Vis dėlto oro klampumas yra mažas ir apie 1000 m aukštyje trinties jėgos poveikis tampa labai nežymus kitų jėgų, veikiančių judantį orą, atžvilgiu. Lygis, kuriame išnyksta trinties jėgos poveikis, vadinamas trinties lygiu.

Divergencija – tai oro masės sumažėjimas tam tikrame erdvės taške dėl srauto linijų išsiskyrimo ar oro judėjimo greičio skirtumų išilgai srauto linijos.

Konvergencija – tai oro masės padidėjimas tam tikrame erdvės taške dėl srauto linijų suartėjimo ar oro judėjimo greičio skirtumų išilgai srauto linijos.

Termopauzė yra riba tarp termosferos ir egzospheros, prasidedanti apie 500-600 km aukštyje, kur temperatūra vėl pradeda kristi po termosferos šilimo.

Atmosferos turbulencija - oro netvarkingas judėjimas įvairiomis kryptimis kintančiu greičiu. Atmosferos turbulencijos priežastis – atmosferoje susidarantys įvairaus dydžio sūkuriai. Šį reiškinį matome stebėdami snaigių kritimą pučiant vėjui arba dūmų sklidimą. Laminarinis judėjimas (be turbulencijos), vykstantis prie pat žemės paviršiaus, pereina į turbulentinį, srautui praradus hidrodinaminį pastovumą. Atmosferos turbulencija yra dinaminė ir terminė (konvekcija). Dinaminė atmosferos turbulencija atsiranda, kai gretimuose oro sluoksniuose skirtingi vėjo greičiai. Ji ypač didelė žemutiniuose atmosferos sluoksniuose ir sraujymėse. Terminė atmosferos turbulencija, arba konvekcija, atsiranda dėl oro tankio skirtumų sukeliamos jėgos poveikio. Dažniausiai atmosferos turbulencija kyla ir dėl dinaminių, ir dėl terminių priežasčių. Kai vyrauja palankios terminei atmosferos turbulencijai sąlygos, gali susidaryti škvalai ir stiprūs aukštyneigiai oro srautai, vadinami termikais, kurių greitis iki 20 m/s. Tuo pat metu mažesnio greičio srautai leidžiasi žemyn. Atmosferos turbulencija sukelia intensyvią turbulentinę difuziją, dėl kurios vertikalia kryptimi sparčiai maišosi oro savybės (temperatūra, drėgnis, tankis), susivienodina oro sudėtis, kyla vėjo gūsiai, oro priemaišos pernešamos vertikalia kryptimi, vyksta turbulentinė šilumos apykaita, debesų lašelių koaguliacija. Tai atmosferos mikroturbulencija. Makroturbulencija – ciklonai ir anticiklonai; dėl jų vyksta tarpplatuminė oro masių ir šilumos apykaita.

Mechaninis oro maišymasis būdingas nuo 100 iki 1500 m aukštyje, žemutiniame troposferos sluoksnyje.

Slėgio pokytis 18 hPa (1013 - 995) atitinka 18 × 30 = 540 pėdų. QNH sumažėjus, altimetras rodys didesnį aukštį: 5000 + 540 = 5540 pėdų.

Virga – tai krituliai, kurie iškrenta iš debesų, bet išgaruoja prieš pasiekdami žemę. Tai dažniausiai įvyksta sausoje aplinkoje po debesimis, kur drėgmė greitai išgaruoja dėl žemo santykinio drėgnumo.

Atmosferos frontas – tai siaura pereinamoji zona, skirianti dvi skirtingo tankio oro mases. Kadangi svarbiausias veiksnys, lemiantis oro tankį, yra temperatūra, frontas dažniausiai skiria šiltą ir šaltą oro mases. Jų sąlyginis skiriamasis paviršius su būdinga didele meteorologinių elementų kaita vadinamas frontiniu paviršiumi. Pereinamosios zonos plotis gali būti keliasdešimt kilometrų, o storis – mažiau už vieną kilometrą. Mažą storį lemia tai, kad paviršius yra labai nuožulnus. Atmosferos fronto paviršiaus susikirtimas su Žemės paviršiumi vadinamas atmosferos fronto linija. Šios linijos vaizduojamos žemėlapiuose. Atmosferoje nuolatos vyksta fronto genezė ir frontolizė.



Praslenkant atmosferos frontams kinta oro temperatūra, slėgis, debesuotumas, jo tipas, vėjo kryptis ir greitis, krituliai. Priklausomai nuo slinkimo krypties, greičio, fronto struktūros išskiriami šie frontai: 1) šiltieji; 2) šaltieji; 3) stacionarūs; 4) okliuzijos.

Pagal masės tvermės dėsnį, medžiagos kiekis gamtinių procesų metu nesikeičia. Todėl oro srautams konverguojant netoli paklotinio paviršiaus formuojasi aukštyneigiai oro srautai, kurie savo ruožtu diverguoja aukštesniuose troposferos sluoksniuose. Tai yra būdinga žemo slėgio sritims. Jei prie žemės paviršiaus oro srautai diverguoja, vyksta žemyneigis oro judėjimas (tai siejama su aukšto slėgio sritimis). Tuo atveju aukštesniuose atmosferos sluoksniuose vyksta konvergencija. Konvergencijos ir divergencijos priežastis gali būti slėgio pasiskirstymo ar orografiniai paviršiaus ypatumai, trinties jėgos poveikis ir kt.

Jei konvergencijos ir divergencijos procesų intensyvumas apatinėje ir viršutinėje barinio darinio dalyje yra vienodas, atmosferos slėgis prie paklotinio paviršiaus nesikeičia. Tačiau jei, pavyzdžiui, divergencija viršutinėje ciklono dalyje viršija konvergenciją prie žemės paviršiaus, tai balansas pažeidžiamas ir slėgis ciklono centre mažėja. Priešingu atveju slėgis auga ir ciklonas užsipildo.

Oro tankis didėja didėjant slėgiui ir mažėjant oro temperatūrai. Tačiau didžiausi oro tankio pasikeitimai vyksta kintant slėgiui. Patys žemiausi oro sluoksniai, kuriuos slegia visas atmosferos storis, turi didžiausią tankį. Dėl oro tankio mažėjimo kylant aukštyn tampa aišku, kad slėgio kitimas vyksta greičiau žemuose oro sluoksniuose negu viršutiniuose. Lygiai tą patį galima pasakyti, kad šaltoje oro masėje slėgis kylant aukštyn mažėja greičiau negu šiltoje oro masėje. Todėl esant vienodam slėgiui prie žemės paviršiaus tam tikras slėgis tam tikrame aukštyje šiltoje oro masėje bus aukščiau negu šaltoje oro masėje.



Punktyrinės linijos vertikaliame pjūvyje yra vienodo slėgio paviršiai. Jie vadinami izobariniais paviršiais. Ciklonuose izobariniai paviršiai išlinksta žemyn, anticiklone iškyla aukštyn. Taip pat izobariniai paviršiai išlinksta žemyn ten, kur yra šaltos oro masės, ir išlinksta aukštyn šiltose oro masėse.

Atmosferoje išsklaidoma apie 25 % bendro Saulės spinduliuotės srauto. Apie du trečdalius išsklaidytosios spinduliuotės patenka ant žemės paviršiaus, o kita išsklaidytosios spinduliuotės dalis sklinda į tarpplanetinę erdvę. Išsklaidymo laipsnis priklauso ir nuo bangų ilgio, ir nuo išsklaidančių dalelių dydžio. Jei išsklaidančios dalelės mažesnės už bangų ilgį, tai skirtingų ilgių bangos išsklaidomos nevienodai (molekulinė arba Reilio sklaida): kuo mažesnės išsklaidančios dalelės, tuo stipriau yra išsklaidomi trumpabangiai spinduliai, lyginant su ilgabangiais. Todėl žemės paviršių pasiekiančios išsklaidytos spinduliuotės maksimumas – violetiniai spinduliai. Šio srauto suma – mėlyna dangaus skliauto, nuo kurio mus pasiekia išsklaidytoji spinduliuotė, spalva. Infraraudonoji spinduliuotė yra beveik neišsklaidoma, o ultravioletiniai spinduliai išsklaidomi labai stipriai.

Pagal susidarymo sąlygas rūkai gali būti: advekciniai, kai oro masės su tam tikra temperatūra ir drėgnumu yra nunešamos į kitą teritoriją, turinčią kitokią temperatūrą ir drėgnumą, spinduliuotiniai, susidarantieji dėl vietovės atšalimo, ypač esant mažai debesuotam orui, ir mišrūs, advekciniai – spinduliuotiniai, kurie susidaro esant abiem veiksniams. Visi kiti rūkų tipai yra susiję su garavimu, maišymusi, oro grafija, frontais, pakrančių miestais – tai dažniausiai yra vietinės reikšmės rūkai.



Advekcinis rūkas susidaro atvėsus orui šiltoje oro masėje, kai ši užslenka ant šaltesnio paklotinio paviršiaus. Oro masėje susidaro priežeminė temperatūros inversija, todėl vandens garų kondensacija prasideda pažemyje ir plinta iki inversijos viršutinės ribos. Advekciniai rūkai būdingi šaltajam pusmečiui. Tokių rūkų tipui priklauso ir pakrančių rūkai, susidarantys sausumoje, vėjui pučiant nuo jūros. Pakrančių rūkai Baltijos pajūryje dažniausiai būna vasaros pabaigoje, rudenį ir žiemą.

Advekcinis rūkas formuojasi šiltoje oro masėje, judančioje ant šaltesnio veikliojo paviršiaus. Pradeda vėsti apatinė oro masės dalis ir susidaro priežeminė inversija. Vandens garų kondensacija prasideda prie žemės paviršiaus ir vyksta visame inversijos sluoksnyje.

Advekciniam rūkui formuotis reikalinga:
1) didelė ateinančios oro masės santykinė drėgmė;
2) didelis oro masės ir veikliojo paviršiaus temperatūros skirtumas. Šiuo atveju oro masė greičiau ir stipriau vėsta;
3) silpnas vėjas priežeminiame oro sluoksnyje;
4) specifinės oro drėgmės didėjimas (arba nesikeitimas) didėjant aukščiui. Būtina, kad turbulencinės apykaitos metu iš viršutinių atmosferos sluoksnių atnešamas oras būtų artimas prisotinimui;
5) oro temperatūros didėjimas inversiniame sluoksnyje neturi būti itin staigus, nes tuo atveju labai susilpnėja turbulencinė apykaita.

Vasarą advekcinis rūkas dažnesnis virš jūros (nes oras virš jūros paviršiaus šaltesnis nei virš sausumos), žiemą – virš sausumos.

TSA (ISA) sąlygomis temperatūra troposferoje mažėja 6,5°C kas 1000 m (arba 2°C/1000 pėdų). Kylant 3000 m, temperatūra sumažėja 3 × 6,5 = 19,5°C. Taigi, 15°C - 19,5°C = -4,5°C.

Atmosferos sraujymė – tai labai greitai iš vakarų į rytus judančio oro srautas viršutinėje troposferoje bei apatinėje stratosferoje.



Sraujymių ilgis panašus į fronto ir gali siekti kelis tūkstančius kilometrų. Sraujymės plotis – keli šimtai kilometrų, o storis – vos keli. Šiai santykinai siaurai juostai būdingas vėjo greičio nevienodumas: didžiausias jis centre (1–2 km diametro zona), kur siekia net 200-300 km/val. (labai retais atvejais 400 km/val.).

Frontinėse srityse, kur horizontalus temperatūros gradientas tarp šiltos ir šaltos oro masės yra didelis, barinis gradientas kylant į viršų labai stiprėja, o vėjo greitis viršutinėje troposferoje ypač išauga. Kadangi stratosferoje horizontalus temperatūros gradientas tampa priešingas prieš tai buvusiam, barinis gradientas didėjant aukščiui mažėja, kartu silpnėja ir vėjo greitis.

Dažniausiai pagrindiniai atmosferos frontai driekiasi pagal platumas, o šaltas oras yra aukštesnėse platumose (terminis gradientas Šiaurės pusrutulyje nukreiptas į šiaurę). Todėl dėl Korioliso jėgos poveikio oras sraujymėse abiejuose pusrutuliuose juda iš vakarų į rytus, nors sraujymei būdingos ir meandrų pavidalo bangos (žr. skyrelį „Rosbio bangos“).

Kadangi ryškiausi temperatūros kontrastai yra tarp arktinio/antarktinio ir vidutinių platumų oro, tai ir stipriausios atmosferos sraujymės yra poliarinio fronto viršutinėje dalyje ties tropopauze (7–12 km aukštyje) (poliarinė atmosferos sraujymė). Ten, kur temperatūros gradientai frontinėje zonoje didesni, vėjo greitis išauga ir gali viršyti 100 km/val. Kadangi oro kontrastingumas didžiausias žiemą, tai ir sraujymė stipriausia šiuo metų laiku. Kaip ir poliarinio fronto, taip ir atmosferos sraujymės lokacija keičiasi. Žiemą ji pasistumia pusiaujo link, vasarą – link ašigalio. Be to, poliarinės atmosferos sraujymės formuojasi ir dėl Korioliso jėgos poveikio oro srautams viršutinėje troposferoje (žr. skyrelį „Bendroji atmosferos cirkuliacija“).

Kita atmosferos sraujymė susidaro ties subtropine aukšto slėgio zona. Subtropinė atmosferos sraujymė (10–16 km aukštyje) susidaro tada, kai dėl Korioliso jėgos poveikio tropinis oras, kuris viršutinėje troposferoje juda polių link, pradeda judėti iš vakarų į rytus.

Jeigu virš kalnagūbrio 4 – 5 km storio sluoksnyje stebimas vėjo, statmeno kalnagūbriui, sustiprėjimas kylant aukštyn, o terminė atmosferos stratifikacija pastovi (turi inversijos, izotermijos sluoksnių vietą ar temperatūra kylant aukštyn žemėja mažiau negu sausaadiabatinis gradientas), tai pavėjinėje pusėje aukščiau kalnagūbrio susidaro pavėjinės bangos, kartais vadinamos stovinčiomis arba kalnų bangomis. Tokių bangų susidarymui taip pat palankūs statūs kalnų šlaitai. Stovinčios bangos taip vadinamos dėl to, kad jų viršūnės ir slėniai yra vienoje vietoje kalnagūbrio atžvilgiu, o oro dalelytės lyg bėga per jas. Tokių bangų ilgis gali būti nuo 5 iki 50 km, o amplitudė – 100 –150 m. Jos sklinda atmosferoje į aukštį, keletą kartų (4 – 5 ir daugiau) viršijantį kalnagūbrio aukštį, ir gali būti stebimos per visą troposferos storį, o kartais pasklinda ir apatinėje stratosferoje. Paprastai stebimos kelios stovinčių bangų keteros. Esant pakankamam oro drėgnumui kylančių oro masių temperatūra vėsta iki rasos taško ir bangų keterose lygiagrečiai kalnagūbriui susidaro mažai judančios debesų virtinės. Tokie debesys gali būti keliuose aukštuose – vienas aukštas virš kito.



Pasiekusios kalno viršūnę oro masės kitoje pusėje leidžiasi žemyn (dažnai labai dideliu greičiu). Kalnų bangos veikia ne tik orą aukštyje iki kalno viršūnės, bet ir aukščiau. Kildamos oro masės priešvėjinėje kalno pusėje į viršų kartu aukštyn stumia ir viršuje esančius oro sluoksnius. O pavėjinėje pusėje besileidžiant oro masei kartu leidžiasi ir aukščiau esantis oras. Priklausomai nuo atmosferos pastovumo gali susidaryti kalnų bangų zonos, kurios gali būti ypatingai stiprios.

Stratosferoje šilumos šaltinis yra ozono sluoksnis, kuris daugiausiai susikaupęs 20-25 km aukštyje. Jis sugeria didžiąją saulės radiacijos dalį. Stratosfera yra pastovesnė, vertikaliai oro masės nesimaišo. Oras čia sausas, debesų nėra. Tik 25-30 km aukštyje atsiranda perlamutriniai švytintys debesys, sudaryti iš praretėjusių vandens lašelių. Stratosferoje skraido viršgarsiniai lėktuvai.

Kondensacijos pėdsakai praskridus orlaiviui susidaro kondensuojantis vandens garams, kurie išsiskiria sudegus aviaciniam kurui ir greitai užšąlantiems vandens lašeliams. Šie vandens garai padidina atmosferos aplinkos oro drėgnumą ir esant tam tikroms atmosferos sąlygoms, o būtent kai aplinkos oro drėgnumas yra artimas 100%, susidaro kondensacijos pėdsakas.



Lėktuvo kondensacinis pėdsakas (sinonimai: kondensacinis valktis; kondensacinis takas; kondensacinė juosta) (pasenę, netikslūs: inversinė juosta; reaktyvinis pėdsakas) yra linijinės formos debesys, atsirandantys dėl orlaivių reaktyvinių variklių išmetamosiose dujose esančių vandens garų kondensacijos arba staiga keičiantis oro slėgiui, reaktyviniams orlaiviams skrendant kreiseriniame (7-12 km.) aukštyje virš Žemės paviršiaus. Lėktuvo kondensaciniai pėdsakai yra sudaryti daugiausia iš ledo kristalų pavidalo vandens. Žema aplinkos temperatūra viršutiniuose atmosferos sluoksniuose skatina greičiau kondensuotis vandens garus, esančius reaktyvinių variklių išmetamosiose dujose. Šiose dujose esančios degalų priemaišos, įskaitant sieros junginius (0.05% reaktyvinių degalų masės) skatina vandens lašelių augimą apie jas ir naujai susiformavusių stambesnių vandens lašelių virtimą ledo dalelėmis, kurias mes iš Žemės matome kaip lėktuvo kondensacinius pėdsakus. Kondensaciniai pėdsakai taip pat atsiranda dėl staigių oro slėgio pokyčių (slėgio kritimo) sparno galo sūkuriuose arba oro sraute virš dideliu atakos kampu skrendančio sparno paviršiaus. Lėktuvo kondensaciniai pėdsakai ir kiti dėl žmogaus veiklos atsirandantys debesys, vadinami homogenitus.

Priklausomai nuo temperatūros ir drėgmės, kuriame formuojasi lėktuvo kondensaciniai pėdsakai, jie gali būti matomi tik kelias sekundes ar minutes, bet gali laikytis keletą valandų ir išplisti į kelių kilometrų pločio juostą, primenančią natūralius cirrus arba altocumulus debesis. Patvarūs lėktuvo kondensaciniai pėdsakai ypač domina mokslininkus, nes padidina bendrąjį atmosferos debesuotumą. Iš patvarių lėktuvo kondensacinų pėdsakų susiformavę debesys vadinami homomutatus, ir gali būti panašūs į cirrus, cirrocumulus, ar cirrostratus, ir yra kartais vadinami cirrus aviaticus. Išsiplėtę ir patvarūs debesų masyvai, kuriems pradžią davė lėktuvo kondensaciniai pėdsakai, manoma, kad gali turėti poveikį pasaulio klimatui.

Prie pusiaujo tropopauzė yra aukštesnė dėl stiprios konvekcijos, todėl stratosfera prasideda apie 16-18 km aukštyje, palyginti su 8-10 km poliuose.

Vėjo poslinkis (wind shear) yra staigus vėjo greičio ar krypties pasikeitimas. Jei priešinis vėjas padidėja nuo 10 kt iki 25 kt, orlaivio greitis virš žemės (ground speed) sumažės, bet oro greitis (airspeed) laikinai padidės 15 kt (nuo 100 kt iki 115 kt) dėl inercijos. Tai gali padidinti keliamąją jėgą, bet po to greitis stabilizuosis, jei poslinkis išlieka. Teisingas atsakymas atspindi pradinį poveikį.

Didelę įtaką skrydžiams kalnų rajonuose turi ir bendro srauto pakilimas priešvėjinėje ir jo nusileidimas pavėjinėje kalnagūbrio pusėse. Todėl orlaivis priešvėjinėje kalnagūbrio pusėje “tempiamas” aukštyn, o pavėjinėje – “spaudžiamas” artyn žemės.

Nustatant aukštį Žemės atmosferoje barometriniu metodu, pagrįstu absoliučiojo atmosferos slėgio priklausomybe nuo aukščio, skiriami: geometrinis ir geopotencinis aukščiai. Abiem atvejais pagal tarptautinius standartus atskaitos pradžia laikomas jūros lygis su standartinės atmosferos parametrais:
- slėgiu P0 = 760 mm Hg = 101 325 Pa (1013,25 hPa)
- temperatūra T0 = 288,15 K = 15 °C
- tankiu ρ0 = 1,225 kg/mm3
- laisvojo kritimo pagreičiu g0 = 9,80665
- garso greičiu a = 340,294 m/s

BR - Mist (brume) is for visibility between 1 and 5 km.

Vėjo poslinkio poveikio į orlaivį esmė yra ta, kad staigus vėjo pasikeitimas išilgai skrydžio trajektorijos sukelia laikiną pusiauspvyros tarp keliamosios jėgos ir orlaivio svorio sutrikimą. Kelio greitis dėl inercijos išlieka, o oro greitis staiga pasikeičia. Keliamoji jėga tiesiai proporcinga oro greičio kvadratui. Didėjant priešiniam vėjui išilgai trajektorijos, oro greitis didėja, didėja ir keliamoji jėga. Tai bus teigiamas vėjo poslinkis (tūpimo perskrida). Silpnėjant vėjui išilgai trajektorijos, oro greitis ir keliamoji jėga mažėja. Tai yra neigiamas vėjo poslinkis (tūpimo neprieskrida). Atitinkamai didėjant oro greičiui orlaivis kils, o mažėjant – leisis žemyn. Tai ypač pavojinga orlaiviui kylant ar tupiant arti žemės paviršiaus.

TSA sąlygomis 1 hPa ≈ 30 pėdų. Aukščio skirtumas 3500 - 2000 = 1500 pėdų. 1500 / 30 = 50 hPa. Taigi, slėgis sumažėja 50 hPa.

METAR pranešime debesų aukštis nurodomas šimtais pėdų virš aerodromo lygio (AGL). 'FEW030' reiškia, kad debesų pagrindas yra 3000 pėdų AGL, o 'FEW' rodo nedidelį debesuotumą.

Debesų pagrindas yra plokščias, nes jis susidaro kondensacijos lygyje (LCL), kur kylančio oro temperatūra pasiekia rasos tašką. Šiame aukštyje drėgmė kondensuojasi vienodai, sudarydama aiškią ribą.

Naktį matomumas pablogėja dėl radiacinės inversijos, kai priežeminis oras atvėsta, kaupiasi drėgmė ir susidaro rūkas ar migla.

Polar regions receive less intense solar radiation than the other parts of Earth because the sun's energy arrives at an oblique angle, spreading over a larger area, and also travels a longer distance through the Earth's atmosphere in which it may be absorbed, scattered or reflected, which is the same thing that causes winters to be colder than the rest of the year in temperate areas.

The axial tilt of the Earth has a major effect on climate of the polar regions. However, since the polar regions are the farthest from the equator, they receive the weakest solar radiation and are therefore generally frigid year round due to the earth's axial tilt of 23.5° not being enough to create a high maximum midday declination to sufficiently strengthen the sun's rays even in summer, except for relatively brief periods in peripheral areas near the polar circles. The large amount of ice and snow also reflects a large part of what weak sunlight the Polar regions receive, contributing to the cold. Polar regions are characterized by extremely cold temperatures, heavy glaciation wherever there is sufficient precipitation to form permanent ice, and extreme variations in daylight hours, with twenty-four hours of daylight in summer, and complete darkness at mid-winter.

Visi kūnai, kurių temperatūra aukštesnė už absoliutųjį nulį, skleidžia elektromagnetines bangas. Elektromagnetinis spinduliavimas apibūdinamas bangų ilgiu, dažniu bei pernešamos energijos kiekiu. Bangų ilgis ir energija priklauso nuo dažnio. Kuo didesnis dažnis, tuo trumpesnės sklinda bangos ir pernešamas didesnis energijos kiekis.

Spinduliavimo energija sudaro dalį spinduliuojančio kūno vidinės energijos, todėl pastarosios kiekis ir kūno temperatūra mažėja. Antra vertus, spinduliuojantis kūnas pats sugeria energiją, sklindančią link jo iš aplinkinių kūnų. Kūno terminės būklės kitimas priklauso nuo spinduliuojamos ir sugeriamos energijos skirtumo.

Atmosferos konvekcija – vertikalus (aukštyneigis ar žemyneigis) oro tūrių judėjimas, atsirandantis dėl tankio skirtumų. Mažiau tankus (šiltas ir drėgnas) oras kyla į viršų, tuo tarpu tankus oras (šaltas ir sausas) leidžiasi žemyn.



Konvekcijos metu į viršų yra pernešami dideli šilumos kiekiai: nors oras kildamas adiabatiškai vėsta, tačiau jo potenciali temperatūra nesikeičia. Tai reiškia, jog į aukštesnius atmosferos sluoksnius patenka oras, išsaugantis šilumą gautą nuo paklotinio paviršiaus. Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių konvekcijos pradžią, yra nevienodas paklotinio paviršiaus ir virš jo esančio oro įšilimas. Labiau įšilęs oras pradeda kilti į viršų, o jo vietą užima vėsesnis oras, kuris, savo ruožtu, taip pat paklotinio paviršiaus yra šildomas. Nevienoda pažemio oro temperatūra yra daugiausia nulemta paklotinio paviršiaus struktūros skirtumų. Dienos metu greta esančių paviršių įšilimas daugiausia priklauso nuo jų albedo (tai reguliuoja sugeriamos energijos kiekį) bei šiluminės talpos.

Altimetras rodo slėgį, atitinkantį aukštį pagal QNH. TSA sąlygomis slėgis mažėja apie 1 hPa kas 30 pėdų. 2000 pėdų / 30 pėdų/hPa = 66,67 hPa. Taigi, slėgis 2000 pėdų aukštyje bus 1000 hPa - 67 hPa = 933 hPa (apytiksliai).

Pagal debesų elementų fazinę sudėtį debesys skirstomi į tris klases:
1. Vandens (lašelių) debesys sudaryti tik iš vandens lašelių. Jie egzistuoja ne tik esant teigiamai, bet ir neigiamai (iki –10 °C sluoksniniuose debesyse ir iki –25 °C kamuoliniuose debesyse) temperatūrai. Tuomet lašai būna peršaldyti.
2. Mišrūs debesys sudaryti iš peršaldytų lašelių ir ledo kristalų mišinio. Dažniausiai jie formuojasi, kai oro temperatūra debesyje nukrinta iki –10 – –40 °C.
3. Ledo (kristaliniai) debesys sudaryti tik iš ledo kristalų. Tokie debesys vyrauja, kai oro temperatūra žemesnė negu –30° C.

Atmosferos slėgio kaitą vertikalia kryptimi nusako vertikalus barinis gradientas dp/dz. Be to, įvairiuose meteorologiniuose skaičiavimuose yra naudojamas ir atvirkščias jam barinis žingsnis dz/dp. Bariniu žingsniu vadiname aukštį, į kurį reikia pakilti (arba nusileisti) tam, kad slėgis pasikeistų 1 hPa.

bãrinis gradieñtas, slėgio gradieñtas, baromètrinis gradieñtas, vektorius, apibūdinantis atmosferos slėgio pokytį erdvėje. Skaitinė išraiška –Δp = –(∂p / ∂n)n yra slėgio pokytis, tenkantis atstumo vienetui slėgio mažėjimo kryptimi (slėgio pokyčio vienetas Δp rašomas su minuso ženklu); čia ∂p – slėgio skirtumas tarp 2 izobarų, ∂n – atstumas tarp jų, n – vienetinis vektorius. Horizontalusis barinis gradientas, arba slėgio pokytis horizontalioje plokštumoje, matuojamas hPa kas 100 km, kartais kas 111 km (vidutinis dienovidinio laipsnis). Kuo jis didesnis, tuo stipresnis vėjas tame atmosferos sluoksnyje; dažniausiai būna 1–5 hPa šimtui kilometrų, tropiniuose ciklonuose kartais keliasdešimt hPa/100 km. Vertikalusis barinis gradientas (slėgio mažėjimas kylant aukštyn) maždaug 104 kartų didesnis už vidutinį horizontalųjį ir normaliomis sąlygomis yra lygus 1 hPa/8 m. Vertikalusis barinis gradientas neturi jokios įtakos horizontaliam oro judėjimui, todėl meteorologijoje įprasta horizontalųjį barinį gradientą vadinti tiesiog bariniu gradientu.

Viesulas (Amerikoje tornadas) – stiprus sūkurys, turintis vertikalią ašį ir pasižymintis labai dideliu sukimosi greičiu. Viesulai susidaro esant itin dideliam apatinio atmosferos sluoksnio (iki 2 km) nepastovumui, priekinėje audros debesies dalyje. Viesulas išskiriamas tuomet, kai oro judėjimo greitis paklotinį paviršių pasiekusio sūkurio viduje viršija 18 m/s (jei vėjo greitis mažesnis, tai vadinama dulkių ar smėlio sūkuriu).



Viesulas glaudžiai susijęs su sūkuriniais dariniais viesulo debesyse, kurie pagal savo struktūrą yra tipiniai Cb debesys. Viesulai susiję su dideliu atmosferos nepastovumu, ypač tropinėje oro masėje. Oro judėjimas viesule yra nukreiptas vertikaliai aukštyn spirale, kurioje greitis siekia 100-200 m/s. Viesulai pasižymi didele griaunamąja jėga. Viesulo kelio ilgis būna apie 15-30 km, o plotis keli šimtai metrų, egzistavimo trukmė – iki 30 min, judėjimo greitis 40-60 m/s.

Analizuojant oro judėjimą žemės paviršiaus atžvilgiu, būtina atkreipti dėmesį, kad Žemė pati sukasi apie savo ašį kampiniu greičiu lygiu ω, o oras juda kartu su Žeme. Koordinačių sistema, kurios atžvilgiu mes nagrinėjame oro judėjimą, sukasi po judančiu oru, todėl pats judėjimas nukrypsta nuo pirminės krypties stebėtojo atžvilgiu.

Nukreipiančioji jėga visada sudaro statų kampą su oro judėjimu ir yra nukreipta į dešinę Šiaurės bei į kairę Pietų pusrutulyje. Ši jėga nei greitina, nei lėtina oro judėjimą, o tik keičia jo kryptį ir yra vadinama Korioliso jėga.