Okliuzijos frontai – tai komleksiniai arba sudėtingieji frontai. Tai – šaltojo ir šiltojo frontų derinys. Ciklone šaltasis frontas judai greičiau negu šiltasis ir pastarąjį paveja. Abiejų frontų oro masės susilieja ir virsta okliuzijos frontu. Jis pradeda formuotis ciklono centre. Okliuzijos fronte dalyvauja trys oro masės: dvi iš jų, užimančios erdvę prieš šiltąjų frontą ir už šalto fronto, yra šaltos oro masės, o trečioji, išstumta į aukštesnius sluoksnius, – šilta oro masė. Šaltas oras savo terminėmis savybėmis nėra vienodas. Viena iš šaltų oro masių yra šaltesnė už antrą. Priklausomai nuo to, kuri iš jų šaltesnė, skiriami šiltasis ir šaltasis okliuzijos frontai.

Tarptautinėje standartinėje atmosferoje (TSA) slėgis mažėja apie 1 hPa kas 27-30 pėdų žemesniuose sluoksniuose. 500 pėdų padalijus iš 30 pėdų/hPa gauname apie 16,67 hPa. Apytiksliai tai yra 17 hPa pokytis, kas atitinka standartines sąlygas prie jūros lygio (1013,25 hPa).

SEV - severe (stiprus)
ICE - icing (ledėjimas)



Konvekciniai debesys - tai vertikalaus išsivystymo debesys – kamuoliniai, kamuoliniai lietaus debesys, kai kurios aukštųjų kamuolinių ir sluoksninių kamuolinių rūšys.

Tarptautinėje klasifikacijoje skiriama 3 debesų aukštai. Kamuolinių ir kamuolinių lietaus debesų pagrindas dažniausiai būna žemutiniame aukšte, tačiau jų viršūnės prasiskverbia ir į vidurinį aukštą, o kamuolinių lietaus debesų – net į viršutinį; tai vertikaliosios raidos, arba konvekciniai, debesys.

Dėl adiabatiško kylančio oro atšalimo, aukštyneigiuose srautuose formuojasi konvekcijos (kamuoliniai) debesys.

Kamuolinių ir kamuolinių lietaus debesų pagrindas dažniausiai būna žemutiniame aukšte, tačiau jų viršūnės prasiskverbia ir į vidurinį aukštą, o kamuolinių lietaus debesų (Cb) – net į viršutinį; tai vertikaliosios raidos, arba konvekciniai, debesys.

Horizontalusis barinis gradientas – tai slėgio kitimas horizontalioje plokštumoje izobaroms statmena kryptimi. Jis matuojamas mbar (hPa)/100 km. Horizontalaus barinio gradiento dydį rodo izobarų tankumas: kuo jos tankesnės, tuo didesnis horizontalusis barinis gradientas, taigi jis atvirkščiai proporcingas atstumui tarp izobarų. Vidutinė horizontalaus barinio gradiento vertė lygi 1-3 mbar/100 km.



Oro judėjimas ciklone:
• oras spirale juda iš pakraščio į centrą, kur atmosferos slėgis yra mažiausias;
• dėl Koriolio jėgos oras Šiaurės pusrutulio ciklonuose sukasi prieš laikrodžio rodyklę.

Anticiklonuose vyrauja aukštas slėgis ir divergencija prie žemės, o oras leidžiasi žemyn, slopindamas debesų susidarymą. Tai lemia giedras sąlygas.

Rūkai, kurių viena iš susidarymo priežasčių yra garavimas iš vandens telkinių, vadinami garavimo rūkais. Jie dažniausiai susidaro vasaros ir rudens vakarais bei naktimis, orui virš ežerų ir upių pakankamai atvėsus. Pakankamos sąlygos garavimo rūkui formuotis susidaro slenkant šaltai oro masei šilto vandens (arba labai šlapios sausumos) paviršiumi. Todėl, kad susidarytų garavimo rūkas, dar būtinas radiacinis oro atvėsimas arba šalto oro advekcija. Žiemą garavimo rūkas pasirodo virš neužšalusių vandens telkinių, staiga atvėsus orams. Tada susidaro intensyvų garavimą skatinantis net keliolikos laipsnių skirtumas tarp vandens ir oro temperatūros.

Garavimo rūko tipui priskirtinas ir frontinis rūkas, susidarantis prieš praeinant šiltam frontui. Vyksta iškritusių šilto fronto kritulių garavimas, dėl kurio labai išauga drėgmės kiekis šaltoje oro masėje.

Tyka (štilis) – bevėjis oras arba silpnas vėjas, ne smarkesnis kaip 0,5 m/s. Tokios meteorologinės sąlygos dažniausiai susidaro anticiklono metu, taip pat yra dažnesnės slėniuose, duburiuose, o ne atvirose vietose.

Troposfera – pats žemiausias ir tankiausias iš pagrindinių atmosferos sluoksnių. Jis tęsiasi iki 7-10 km virš ašigalių ir iki 16-18 km virš pusiaujo. Šiame sluoksnyje susitelkę ¾ visos oro masės. Tiesioginiai saulės spinduliai mažai veikia šią sferą ir ji įšyla nuo žemės paviršiaus. Šiluma pasiskirsto dėl spinduliavmo šilumos apykaitos, vertikalaus turbulentiškumo, vandens garų kondensacijos, sublimacijos, garavimo, ledo kristalų tirpimo ir kt. Kylant aukštyn oro temperatūra vidutiniškai krinta 6,5ºC/1km. Troposferoje yra daug vandens garų, kurie sudaro debesis, kritulius, daug smulkių, priemaišų.

Stipriausias apledėjimas dažniausiai susidaro, kai orlaivis skrenda per debesis, kuriuose yra peršaldytų vandens lašelių (temperatūra žemesnė nei 0°C, bet jie dar nesušalę). Tai dažniausiai būna kamuolinių lietaus debesų (Cb) ar sluoksninių lietaus debesų (Ns) viduje, esant temperatūrai tarp 0°C ir -15°C. Šios sąlygos leidžia vandens lašeliams greitai sušalti ant orlaivio paviršiaus.

Pirma stadija. Bangos viršūnėje prieš šilto fronto dalį slėgis pradeda kristi, o už šalto – kilti. Debesų sistema keičiasi taip: priekinėje bangos viršūnės dalyje susiformuoja Ns debesys, iš kurių iškrenta ištisiniai krituliai, o už šalto fronto pradeda formuotis šalto fronto debesys. Bangos stadija būna iki 3000 m. Šioje stadijoje ciklonas egzistuoja vieną parą.

Antra stadija. Susiformuoja šiltas sektorius. Tai – dalis tarp šilto ir šalto sektoriaus. Slėgis centrinėje ir priekinėje dalyje prieš šiltą frontą krinta, o užnugarinėje šalto fronto dalyje pradeda kilti. Ciklonas gilėja prie žemės paviršiaus, sinoptiniuose žemėlapiuose susidaro vis naujos izobaros. Tuo pačiu šioje stadijoje ciklonas vystosi į viršų, debesų sistema ir kritulių zona išsiplečia. Ciklono judėjimo greitis lygus 2/3 vėjo greičio 5-6 km aukštyje.

Trečia stadija. Atmosferos slėgis pasiekia minimumą. Slėgių kritimas priekinėje dalyje lygus kilimui už šalto fronto. Tuo pačiu sumažėja šiltas sektorius, susiformuoja okliuzijos frontas. Šioje stadijoje ciklonas gali išsivystyti iki 5-7 km aukščio. Jo judėjimo greitis šiek tiek lėtesnis negu antroje stadijoje, o egzistavimo trukmė – 1-2 paros.

Ketvirta stadija. Šiltas oras iškeliamas į viršų susiliejus frontams ir visa oro masė prie žemės paviršiaus yra šalta. Prasideda greitas, intensyvus slėgio kilimas. Ciklonas užsipildo. Debesų sistema išsisklaido, krituliai nustoja kritę, prasideda laipsniškas oro sąlygų gerėjimas. Toks ciklonas nejudrus.

'VIS 4000' reiškia, kad bendras matomumas yra 4000 m, o 'RVR 1200' rodo, kad kilimo ir tūpimo tako matomumas (Runway Visual Range) yra 1200 m, kas dažnai būna rūko ar lietaus metu.

Stratosferoje yra daugiau kaip 90 %, viso atmosferos ozono kiekio. Nors didesnis ozono kiekis fiksuojamas visoje stratosferoje, didžiausia koncentracija yra 20–25 km aukštyje. Tačiau, net ir čia ozono molekulių koncentracija yra vos kelios (iki dešimties) milijoninės dalys. Dažnai ši atmosferos dalis (daugiausia sutampanti su stratosfera), pasižyminti santykinai didele ozono koncentracija, yra vadinama ozonosfera arba ozono sluoksniu.

Vandens garams kondensuojantis susidaro smulkiausi vandens lašeliai, po to susidaro didesni susiliejus smulkiems lašeliams arba ištirpus ledo kristalams. Vandens garų kondensacijai būtinas oro prisotinimas, kuris paprastai būna nukritus temperatūrai. Kondensacija prasideda nuo vandens molekulių kompleksų, kurie po to didėja iki smulkiausių debesų lašelių, susidarymo. Vandens lašeliai susidaro ant kondensacijos branduolių.

Vandens garų kiekis tam tikrame oro tūryje negali augti be galo. Kiekvienai temperatūros reikšmei egzistuoja ribinis įmanomas vandens garų kiekis. Kai ši riba pasiekiama, vandens garai vadinami sočiaisiais, o oras – prisotintu.

Kuo aukštesnė oro temperatūra, tuo daugiau ore gali būti vandens garų būsenoje.

Prisotinimo būsena dažniausiai pasiekiama žemėjant temperatūrai. Temperatūrai toliau krentant vandens garų kiekis, viršijantis reikalingą prisotinimui, kondensuojasi arba kristalizuojasi t. y. pereina į skystą ar kietą būseną (susidaro rūkas, iškrenta krituliai ir t. t.). Taip pat oro prisotinimas gali būti pasiekiamas vykstant intensyviam garavimui nuo paklotinio paviršiaus.

Termopauzė yra riba tarp termosferos ir egzospheros, prasidedanti apie 500-600 km aukštyje, kur temperatūra vėl pradeda kristi po termosferos šilimo.

Atmosferai yra būdingos elektros savybės. Ledo kristalai, lašeliai turi elektros krūvį ir orlaiviai įsielektrina. Šis įsielektrinimas pasireiškia skrendant debesyse ir krituliuose. Debesų ir kritulių elektrinimosi savybės susijusios su jų fiziniu būviu, forma, dydžiais, koncentracija tūrio vienete, elektros lauko įtampa debesų aplinkoje.
Kristalinės struktūros debesyse orlaivio įsielektrinimo galimybė ir intensyvumas yra didesni negu debesyse, sudarytuose iš vandens lašelių. Nemetalinės dalys greičiau ir daugiau įsielektrina. Orlaivio elektrizacijai daug reikšmės turi debesų struktūra: kuo didesnis debesų vandeningumas, tuo labiau įsielektrina (Cb, Cu cong, Ns). Ilgai skrendant aukštutiniuose debesyse Ci, Cs gali įvykti stipri elektrizacija. Didelio vertikalaus išsivystymo debesyse stipri elektrizacija.

Klampumas arba vidinė trintis – procesas dujose ar skysčiuose, kada dėl gretimų skirtingais greičiais judančių sluoksnių, atsiranda impulso perdavimas iš greitesnių sluoksnių lėtesniems. Tai yra pernašos reiškinys, pernešamas judesio kiekis greičio gradiento mažėjimo kryptimi.

Kaip bet kurios dujos oras pasižymi klampumu. Dėl oro klampumo, trinties jėgos poveikis, kuris yra didžiausias ties žemės paviršiumi, taip pat yra jaučiamas ir didesniame aukštyje. Vis dėlto oro klampumas yra mažas ir apie 1000 m aukštyje trinties jėgos poveikis tampa labai nežymus kitų jėgų, veikiančių judantį orą, atžvilgiu. Lygis, kuriame išnyksta trinties jėgos poveikis, vadinamas trinties lygiu.

Santykinis drėgnumas priklauso nuo temperatūros ir rasos taško skirtumo. Skirtumas 5°C rodo, kad oras nėra visiškai prisotintas. Pagal apytikslę taisyklę, kas 1°C skirtumas nuo rasos taško santykinis drėgnumas mažėja apie 5-6% nuo 100%. Taigi, 5°C skirtumas duoda apie 75% santykinį drėgnumą.

Ozono sluoksnis – Žemės atmosferos dalis, kurioje yra santykinai didelė ozono koncentracija. Didžioji atmosferos ozono dalis yra apatinėje stratosferos dalyje, apie 15-35 km aukštyje, jo koncentracija didžiausia apie 22 km aukštyje.

Egzosfera – išorinis žemės atmosferos sluoksnis, esantis 800–1000 km aukštyje. Šiame sluoksnyje oro tankis toks mažas, kad molekulės beveik nesusiduria ir, esant pakankamui greičiui, gali išlėkti iš žemės gravitacijos lauko. Kinetinė dalelių temperatūra – 1700–2000 K.

Kosminiais aparatais nustatyta, kad apatinėje egzosferoje dujas sudaro jonizuotas deguonis, azotas ir iš dalies vandenilis. Manoma, kad kelių dešimčių tūkstančių kilometrų aukštyje ji pereina į išorinę atmosferą, kuri kartais vadinama žemės karūna. Žemės karūnoje vyrauja neutralus vandenilis ir helis, kurių viename kubiniame centimetre yra apie 1000 jonų, taip pat laisvi protonų ir elektronai.

Virš egzosferos nuo 20–30 tūkstančių kilometrų prasideda tarpplanetinė kosminė erdvė. Egzosfera yra mažiausiai ištirta iš visų žemės atmosferos sluoksnių.

TSA sąlygomis jūros lygio slėgis yra 1013,25 hPa. Skirtumas iki 850 hPa yra 163,25 hPa. 1 hPa ≈ 30 pėdų, taigi 163,25 x 30 = 4897,5 pėdų. Apytiksliai tai yra 5000 pėdų.

Vėjo poslinkio poveikio į orlaivį esmė yra ta, kad staigus vėjo pasikeitimas išilgai skrydžio trajektorijos sukelia laikiną pusiauspvyros tarp keliamosios jėgos ir orlaivio svorio sutrikimą. Kelio greitis dėl inercijos išlieka, o oro greitis staiga pasikeičia. Keliamoji jėga tiesiai proporcinga oro greičio kvadratui. Didėjant priešiniam vėjui išilgai trajektorijos, oro greitis didėja, didėja ir keliamoji jėga. Tai bus teigiamas vėjo poslinkis (tūpimo perskrida). Silpnėjant vėjui išilgai trajektorijos, oro greitis ir keliamoji jėga mažėja. Tai yra neigiamas vėjo poslinkis (tūpimo neprieskrida). Atitinkamai didėjant oro greičiui orlaivis kils, o mažėjant – leisis žemyn. Tai ypač pavojinga orlaiviui kylant ar tupiant arti žemės paviršiaus.

Anticiklone Šiaurės pusrutulyje oras juda pagal laikrodžio rodyklę dėl Koriolio jėgos poveikio. Prie žemės paviršiaus trintis šiek tiek nukreipia vėją į išorę nuo centro (divergencija), tačiau centre vyrauja silpnas vėjas arba bevėjė būsena. Taigi, tipinė situacija centre yra silpnas vėjas arba jo nebuvimas.

Atmosferos konvekcija – vertikalus (aukštyneigis ar žemyneigis) oro tūrių judėjimas, atsirandantis dėl tankio skirtumų. Mažiau tankus (šiltas ir drėgnas) oras kyla į viršų, tuo tarpu tankus oras (šaltas ir sausas) leidžiasi žemyn.



Konvekcijos metu į viršų yra pernešami dideli šilumos kiekiai: nors oras kildamas adiabatiškai vėsta, tačiau jo potenciali temperatūra nesikeičia. Tai reiškia, jog į aukštesnius atmosferos sluoksnius patenka oras, išsaugantis šilumą gautą nuo paklotinio paviršiaus. Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių konvekcijos pradžią, yra nevienodas paklotinio paviršiaus ir virš jo esančio oro įšilimas. Labiau įšilęs oras pradeda kilti į viršų, o jo vietą užima vėsesnis oras, kuris, savo ruožtu, taip pat paklotinio paviršiaus yra šildomas. Nevienoda pažemio oro temperatūra yra daugiausia nulemta paklotinio paviršiaus struktūros skirtumų. Dienos metu greta esančių paviršių įšilimas daugiausia priklauso nuo jų albedo (tai reguliuoja sugeriamos energijos kiekį) bei šiluminės talpos.

Stratosferoje nėra turbulencijos, nes temperatūra kyla su aukščiu (dėl ozono šilimo), todėl oras yra stabilus ir nesusidaro vertikalūs judesiai.

Atmosferos slėgis apatiniuose sluoksniuose keičiasi greičiau negu viršutiniuose. Aukštis, per kurį atmosferos slėgis pasikeičia vienu vienetu, vadinamas barometriniu žingsniu (mm Hg – nPa – mbar).

Atmosferos slėgio kaitą vertikalia kryptimi nusako vertikalusis barinis gradientas. Be to, atliekant įvairius meteorologinius skaičiavimus naudojamas ir atvirkščias jam barinis (baromertrinis) žingsnis. Bariniu žingsniu vadiname aukštį, į kurį reikia pakilti (arba nusileisti), kad slėgis pasikeistų 1 hPa.

Didėjant aukščiui aritmetine progresija atmosferos slėgis mažėja geometrine. Barinis žingsnis šiltame ore yra didesnis ir todėl jame reikia pakilti į didesnį aukštį, kad slėgis nukristų 1 hPa. Mažėjant slėgiui barinis žingsnis didėja.

Jei laikysime, jog laisvojo kritimo pagreitis g kinta labai mažame diapazone, tai barinis žingsnis tampa oro tankio funkcija. Kuo mažesnis oro tankis, tuo didesnis barinis žingsnis. Tarkime, jog šiltame retesniame ir šaltame tankesniame ore slėgis jūros lygyje yra vienodas. Barinis žingsnis retesniame ore yra didesnis, todėl didėjant aukščiui slėgis šiltame ir šaltame ore tame pačiame lygyje taps nevienodas. Šiltame ore slėgis bus didesnis, nes, pakilus į tam tikrą aukštį, slėgis sumažės mažiau nei šaltame ore. Todėl aukštesniuosiuose atmosferos sluoksniuose šilto oro sritys yra aukšto, o šalto – žemo slėgio.

Stratosferoje temperatūra kyla dėl ozono sluoksnio, kuris sugeria UV spindulius. 30 km aukštyje, arti ozono sluoksnio piko, temperatūra paprastai būna apie -40°C iki -50°C, priklausomai nuo sezono ir vietos.

Dažniausiai vidutinis vėjo greitis prie žemės paviršiaus (10 m aukštyje) yra 3–7 m/s ir nedaug kur viršija 10 m/s. Tačiau oro judėjimas pasižymi labai dideliu netolygumu ir vėjo greitis stipriai svyruoja apie vidutinę reikšmę. Stiprių audrų metu gali pūsti stipresnis negu 30 m/s vėjas, o gūsiuose – siekti net 60 m/s. Be to, labai dažnai horizontalus oro judėjimas prie pat žemės paviršiaus visai nutrūksta (tyka).

'+RA' reiškia stiprų lietų (heavy rain), o 'SH' rodo, kad lietus yra liūties pobūdžio (showers). Kartu tai nurodo stiprią liūtį.