Pagal kylančios oro masės ir aplinkos oro temperatūros gradientus išskiriamos trys atmosferos pusiausvyros kategorijos:

1) nepastovi, kai kylant aukštyn aplinkos temperatūra krinta greičiau negu kylančios oro masės temperatūra. Dėl to yra palankios sąlygos konvekcijai, Cb debesų susidarymui, perkūnijoms, liūtiniams krituliams (vidutinės platumos).

2) pastovi, kai kylančios oro masės temperatūra krinta greičiau negu aplinkos temperatūra. Pakilęs oras pasidaro šaltesnis ir sunkesnis už aplinkos orą ir leidžiasi žemyn. Todėl konvekcija yra stabdoma ir Cb debesys nesivysto. Būdinga aukšto slėgio centruose (ašigalio srityse).

3) neutrali, kylančios ar besileidžiančios oro masės ir aplinkos temperatūros gradientai yra lygūs. Todėl išnykus judėjimą sukėlusioms priežastims oras nustoja judėjęs.

Turbulencijos formavimuisi didelę reikšmę turi ir plūdrumo (Archimedo) jėga. Šiltesni ir drėgnesni tankūs oro tūriai kyla į viršų, o šaltesni ir sausesni leidžiasi žemyn. Toks oro maišymasis vyksta tuo intensyviau, kuo greičiau oro temperatūra žemėja didėjant aukščiui, t. y. kuo didesnis vertikalus temperatūros gradientas. Tokia turbulencija vadinama termine turbulencija.

Atmosfèros turbuleñcija - oro netvarkingas judėjimas įvairiomis kryptimis kintančiu greičiu. Atmosferos turbulencijos priežastis – atmosferoje susidarantys įvairaus dydžio sūkuriai. Šį reiškinį matome stebėdami snaigių kritimą pučiant vėjui arba dūmų sklidimą. Laminarinis judėjimas (be turbulencijos), vykstantis prie pat žemės paviršiaus, pereina į turbulentinį, srautui praradus hidrodinaminį pastovumą. Atmosferos turbulencija yra dinaminė ir terminė (konvekcija). Dinaminė atmosferos turbulencija atsiranda, kai gretimuose oro sluoksniuose skirtingi vėjo greičiai. Ji ypač didelė žemutiniuose atmosferos sluoksniuose ir sraujymėse. Terminė atmosferos turbulencija, arba konvekcija, atsiranda dėl oro tankio skirtumų sukeliamos jėgos poveikio. Dažniausiai atmosferos turbulencija kyla ir dėl dinaminių, ir dėl terminių priežasčių. Kai vyrauja palankios terminei atmosferos turbulencijai sąlygos, gali susidaryti škvalai ir stiprūs aukštyneigiai oro srautai, vadinami termikais, kurių greitis iki 20 m/s. Tuo pat metu mažesnio greičio srautai leidžiasi žemyn. Atmosferos turbulencija sukelia intensyvią turbulentinę difuziją, dėl kurios vertikalia kryptimi sparčiai maišosi oro savybės (temperatūra, drėgnis, tankis), susivienodina oro sudėtis, kyla vėjo gūsiai, oro priemaišos pernešamos vertikalia kryptimi, vyksta turbulentinė šilumos apykaita, debesų lašelių koaguliacija. Tai atmosferos mikroturbulencija. Makroturbulencija – ciklonai ir anticiklonai; dėl jų vyksta tarpplatuminė oro masių ir šilumos apykaita.

Apledėjimo intensyvumas charakterizuojamas ledo, kuris nusėda ant orlaivio paviršiaus, storiu per laiko vienetą. Orlaivio sparną esant neigiamai temperatūrai apteka debesies oro srautas, kuriame yra peršaldytų vandens lašelių. Lašelių judėjimas arti orlaivio sparno priklauso nuo oro klampumo, skrydžio greičio, lašelio spindulio, orlaivio sparno storio. Kuo didesni lašai debesyje ir didesnis aptekėjimo greitis, tuo didesnė lašo inercijos jėga, tuo didesnė tikimybė, kad daugiau lašų nusės ant plokštumos plonos dalies per laiko vienetą.

Altimetras rodo aukštį pagal slėgį. Slėgio pokytis 20 hPa (1020 - 1000) atitinka apie 600 pėdų (1 hPa ≈ 30 pėdų). Jei QNH sumažėja, altimetras rodys didesnį aukštį. Taigi, 4000 pėdų + 600 pėdų = 4600 pėdų.

Rudenį advekciniai rūkai dažnesni, nes šiltas, drėgnas oras dažnai slenka virš šaltesnio žemės ar vandens paviršiaus, atvėsdamas iki rasos taško.

Vėjo poslinkis gali atsirasti atmosferoje bet kuriame aukštyje. Vėjo poslinkis labiausiai tikimas netoli temperatūros inversijos, fronto zonos, ar atmosferos sraujymės.

Apledėjimas blogina aerodinamines ir skrydžio charakteristikas. Dažniausiai apledėja priekinės aptakios orlaivio dalys. Dėl apledėjimo keičiasi tų dalių profilio forma, atsiranda paviršiaus nelygumai. Apledėjus sumažėja keliamoji jėga, padidėja orlaivio masė, sumažėja vertikalus kilimo greitis, žemėja orlaivio lubos, maksimalus greitis, sunaudojama daugiau kuro.

Horizontalus matomumas charakterizuoja sąlygas pastebėti skirtingus objektus skrydžio lygyje. Jis įvertinamas vizualiai.
Vertikalus matomumas – tai maksimalus nuotolis, iš kurio matomi naktį apšviesti , o dieną neapšviesti objektai. Vertikalus matomumas žemyn yra dažnai sutapatinamas su apatine debesų riba arba su tuo lygiu, iš kurio matoma žemė. Vertikalus matomumas įvertinamas vizualiai.
Nuožulnus matomumas – tai maksimalus nuotolis, iš kurio iš orlaivio kabinos matomi objektai žemėje. Jis gali būti nustatytas pagal skrydžio laiką iki pasirinkto objekto.
Ypatingai svarbus tūpimo matomumas – ribotai didelis nuotolis išilgai glisados, iš kurio esant blogam matomumui iš orlaivio kabinos galima atpažinti KTT pradžią arba su ja susijusios signalinių žiburių sistemos pradžią. Signalinių žiburių tūpimo sistemos aukšto ir žemo intensyvumo žiburiai labai reikšmingai apsprendžia sąlygų pagerinimą orlaiviui tupiant. Dar nematydamas KTT, bet jau pamatęs žiburius pilotas prisiriša prie antžeminių orientyrų. Signalinius žiburius galima pamatyti ir didesniu kampu negu glisados.

Slėgio pokytis apskaičiuojamas atimant naują QNH iš senojo: 1015 hPa - 1005 hPa = 10 hPa. Tai rodo slėgio kritimą per 2 valandas.

Oro temperatūros pokytis sausame ar vandens garais neįsotintame ore jam pakilus 100 m vadinamas sausaadiabatiniu temperatūros gradientu. Sausas ar vandens garais neįsotintas oras pakilęs 100 m atvėsta 1°C, todėl sausaadiabatinis temperatūros gradientas lygus 1°C/100m. Pvz., prie Žemės paviršiaus oro temperatūra lygi 20°C. Pakilus 500 m aukštyn ji nukris iki 15°C, o vėl nusileidus 500 m žemyn, ji pakils iki 20°C.

Atskirų orlaivio dalių, jo specialios įrangos, išorinių detalių pasidengimas ledu skrydžio metu vadinamas apledėjimu. Ledo nusėdimas ant orlaivio paviršiaus gali sukelti pavojų skrydžio saugumui, o atskirais atvejais būti katastrofos priežastimi. Apledėjimas blogina aerodinamines ir skrydžio charakteristikas. Dažniausiai apledėja priekinės aptakios orlaivio dalys. Dėl apledėjimo keičiasi tų dalių profilio forma, atsiranda paviršiaus nelygumai. Apledėjus sumažėja keliamoji jėga, padidėja orlaivio masė, sumažėja vertikalus kilimo greitis, žemėja orlaivio lubos, maksimalus greitis, sunaudojama daugiau kuro.



Orlaivių apledėjimas – reiškinys, kai orlaivis skrydžio ar stovėjimo aikštelėje metu pasidengia ledo sluoksniu. Tai įvyksta esant tam tikroms meteorologinėms sąlygoms. Apledėjimo metu padidėja orlaivio svoris, kuro sąnaudos, sumažėja variklių trauka, išsikreipia kai kurių orlaivio prietaisų rodmenys. Orlaivio paviršiuje susiformavę ledo dariniai pakeičia jo aptakumo sąlygas ir aerodinamines savybes.

Wikipedia

Konvekcinė turbulencija atsiranda dėl vertikalių oro srautų nevienodo judėjimo. Konvekciją sąlygoja Žemės paviršiaus įšilimas. Šiltas oras kyla aukštyn ir tampa konvekcinėmis srovėmis. Kadangi konvekcinės srovės (ir konvekcinė turbulencija) priklauso nuo šilto kylančio oro, tai ji stipriausia būna vasaros dienomis. Faktinė turbulencijos priežastis yra skirtingas kylančio ir besileidžiančio oro greitis. Šis skirtumas atsiranda dėl nevienodo Žemės paviršiaus įšilimo. Skrendant virš įvairių žemyneigių ir aukštyneigių srovių orlaivis yra blaškomas.

- Keliai, bet kurie grįsti paviršiai, dirbamos žemės, smėlio plotai, kalnai sukelia stipriausias kylančias konvekcines sroves.
- Vandens paviršiai (ežeras, jūra ir kt.) bei augalija (medžiais, žole ir kt.) apželdinti plotai sukelia silpnas konvekcines sroves ir dažniausiai jos būna žemyneigės.

Jonosfera, esanti 50-1000 km aukštyje virš Žemės paviršiaus, yra atmosferos sluoksnis, kuriame dėl Saulės spinduliuotės jonizuojamos dujos. Šios jonizuotos dalelės atspindi radijo bangas, leisdamas vykdyti tolimą ryšį. Tai ypač svarbu aviacijoje ir komunikacijose.

Sąlyginai troposfera dar skirstoma į žemutinę (iki 2,5 km), vidurinę (2,5-6 km) ir viršutinę (nuo 6 km iki tropopauzės). Žemutinį sluoksnį (iki 100 m) labiausiai veikia žemės paviršiaus temperatūra. Mechaninis oro maišymasis būdingas nuo 100 iki 1500 m aukštyje.

Okliuzijos frontą dažnai rodo sluoksniniai debesys (Ns) su ilgai trunkančiais krituliais ir palaipsniui stiprėjantis vėjas, nes šaltasis frontas pasiveja šiltąjį, uždarydamas šiltą oro masę.

Barometrinių aukštimačių matavimo rezultatai priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Orlaiviui skrendant per atmosferinius sluoksnius, ciklonus ir anticiklonus bei kitas barinių darinių sistemas, o ypač skrendant dideliuose aukščiuose esant vienodiems prietaiso parodymams tikrasis aukštis bus skirtingas. Norint gauti geometrinį skrydžio aukštį, į prietaiso parodymus būtina įvesti metodinę pataisą: realių atmosferos sąlygų nukrypimo nuo standartinių. Ši pataisa nustatoma pagal atmosferos slėgio nuliniame aukštyje nukrypimą

Anticiklonuose vyrauja aukštas slėgis ir divergencija prie žemės, o oras leidžiasi žemyn, slopindamas debesų susidarymą. Tai lemia giedras sąlygas.

Ceiling and Visibility are OK; specifically, there are no clouds below 5000 feet above aerodrome level (AAL) or minimum sector altitude (whichever is higher) and no cumulonimbus or towering cumulus; visibility is at least 10 kilometres (6 statute miles); and no current or forecast significant weather such as precipitation, thunderstorms, shallow fog or low drifting snow.

Oro tankis didėja didėjant slėgiui ir mažėjant oro temperatūrai. Tačiau didžiausi oro tankio pasikeitimai vyksta kintant slėgiui. Patys žemiausi oro sluoksniai, kuriuos slegia visas atmosferos storis, turi didžiausią tankį. Dėl oro tankio mažėjimo kylant aukštyn tampa aišku, kad slėgio kitimas vyksta greičiau žemuose oro sluoksniuose negu viršutiniuose. Lygiai tą patį galima pasakyti, kad šaltoje oro masėje slėgis kylant aukštyn mažėja greičiau negu šiltoje oro masėje. Todėl esant vienodam slėgiui prie žemės paviršiaus tam tikras slėgis tam tikrame aukštyje šiltoje oro masėje bus aukščiau negu šaltoje oro masėje.

Jei laikysime, jog laisvojo kritimo pagreitis g kinta labai mažame diapazone, tai barinis žingsnis tampa oro tankio funkcija. Kuo mažesnis oro tankis, tuo didesnis barinis žingsnis. Tarkime, jog šiltame retesniame ir šaltame tankesniame ore slėgis jūros lygyje yra vienodas. Barinis žingsnis retesniame ore yra didesnis, todėl didėjant aukščiui slėgis šiltame ir šaltame ore tame pačiame lygyje taps nevienodas. Šiltame ore slėgis bus didesnis, nes, pakilus į tam tikrą aukštį, slėgis sumažės mažiau nei šaltame ore. Todėl aukštesniuosiuose atmosferos sluoksniuose šilto oro sritys yra aukšto, o šalto – žemo slėgio.

Naktį žemės paviršius atvėsta, sumažėja konvekcija ir vertikalus oro maišymasis. Tai sustiprina trinties poveikį priežemio sluoksnyje, todėl vėjo greitis mažėja, palyginti su dienos metu, kai šiluma skatina oro judėjimą.

Horizontalusis barinis gradientas – tai slėgio kitimas horizontalioje plokštumoje izobaroms statmena kryptimi. Jis matuojamas mbar (hPa)/100 km. Horizontalaus barinio gradiento dydį rodo izobarų tankumas: kuo jos tankesnės, tuo didesnis horizontalusis barinis gradientas, taigi jis atvirkščiai proporcingas atstumui tarp izobarų. Vidutinė horizontalaus barinio gradiento vertė lygi 1-3 mbar/100 km.

Horizontalus barinis gradientas yra viso barinio gradiento dedamoji dalis. Kita dedamoji – vertikalus barinis gradientas. Vertikalia kryptimi slėgis kinta daug greičiau nei horizontalia – normaliomis sąlygomis prie žemės paviršiaus vertikalus barinis gradientas yra apytiksliai lygus 1 hPa/8 m. Šis dydis yra dešimtis tūkstančių kartų didesnis negu horizontalus barinis gradientas. Nepaisant to, oras milžinišku greičiu nejuda į viršų, nes vertikalaus barinio gradiento jėga dažniausiai yra hidrostatinėje pusiausvyroje su sunkio jėga, todėl vertikalus oro judėjimo greitis tik retais atvejais (dažniausiai stiprios konvekcijos metu) yra artimas horizontaliam. Be to, vertikalus barinis gradientas neturi įtakos horizontaliam oro judėjimui, todėl meteorologijoje yra priimta horizontalų barinį gradientą vadinti tiesiog bariniu gradientu.

Oro tankis didėja didėjant slėgiui ir mažėjant oro temperatūrai. Tačiau didžiausi oro tankio pasikeitimai vyksta kintant slėgiui. Patys žemiausi oro sluoksniai, kuriuos slegia visas atmosferos storis, turi didžiausią tankį. Dėl oro tankio mažėjimo kylant aukštyn tampa aišku, kad slėgio kitimas vyksta greičiau žemuose oro sluoksniuose negu viršutiniuose. Lygiai tą patį galima pasakyti, kad šaltoje oro masėje slėgis kylant aukštyn mažėja greičiau negu šiltoje oro masėje. Todėl esant vienodam slėgiui prie žemės paviršiaus tam tikras slėgis tam tikrame aukštyje šiltoje oro masėje bus aukščiau negu šaltoje oro masėje.


Punktyrinės linijos vertikaliame pjūvyje yra vienodo slėgio paviršiai. Jie vadinami izobariniais paviršiais. Ciklonuose izobariniai paviršiai išlinksta žemyn, anticiklone iškyla aukštyn. Taip pat izobariniai paviršiai išlinksta žemyn ten, kur yra šaltos oro masės, ir išlinksta aukštyn šiltose oro masėse.

Priklausomai pagal dviejų taškų orientaciją erdvėje vėjo poslinkis gali būti vertikalus ir horizontalus.

Troposfera – pats žemiausias ir tankiausias iš pagrindinių atmosferos sluoksnių. Jis tęsiasi iki 7-10 km virš ašigalių ir iki 16-18 km virš pusiaujo. Šiame sluoksnyje susitelkę ¾ visos oro masės. Tiesioginiai saulės spinduliai mažai veikia šią sferą ir ji įšyla nuo žemės paviršiaus. Šiluma pasiskirsto dėl spinduliavmo šilumos apykaitos, vertikalaus turbulentiškumo, vandens garų kondensacijos, sublimacijos, garavimo, ledo kristalų tirpimo ir kt. Kylant aukštyn oro temperatūra vidutiniškai krinta 6,5ºC/1km. Troposferoje yra daug vandens garų, kurie sudaro debesis, kritulius, daug smulkių, priemaišų.

Sąlyginai troposfera dar skirstoma į žemutinę (iki 2,5 km), vidurinę (2,5-6 km) ir viršutinę (nuo 6 km iki tropopauzės). Žemutinį sluoksnį (iki 100 m) labiausiai veikia žemės paviršiaus temperatūra. Mechaninis oro maišymasis būdingas nuo 100 iki 1500 m aukštyje. Sluoksnis, esantis virš 1500 m, vadinamas laisvąja atmosfera.

Tropopauzėje būdingi temperatūros, vėjo ir matomumo pasikeitimai, turintys įtakos skrydžiams. Čia taip pat dažnai būna atmosferos sraujymės.

Stratosferoje šilumos šaltinis yra ozono sluoksnis, kuris daugiausiai susikaupęs 20-25 km aukštyje. Jis sugeria didžiąją saulės radiacijos dalį. Stratosfera yra pastovesnė, vertikaliai oro masės nesimaišo. Oras čia sausas, debesų nėra. Tik 25-30 km aukštyje atsiranda perlamutriniai švytintys debesys, sudaryti iš praretėjusių vandens lašelių. Stratosferoje skraido viršgarsiniai lėktuvai.

Mezosferoje iš pradžių temperatūra staigiai kyla iki 55 km, o po to ji staigiai krinta. Termosferoje būdingas temperatūros kitimas pagal aukštį. 200 km aukštyje temperatūra siekia 200-250ºC. Šis sluoksnis dar vadinamas jonosfera, nes jame susikaupę daug dulkių, dalelių, turinčių elektros krūvį.

Egzosfera – išorinis atmosferos sluoksnis, nuosekliai pereinantis į tarpplanetinę erdvę. Egzosferoje dujos žymiai praretėjusios.

Advekcija – oro ir jo savybių pernaša horizontalia kryptimi.



Temperatūra vietovėje gali keistis ir dėl oro judėjimo horizontalia kryptimi (advekcinė kaita). Vykstant šilumos advekcijai, į vietovę patenka aukštesnės, o šalčio advekcijos metu – žemesnės temperatūros oras. Šilumos (arba šalčio) advekcija yra labai svarbus temperatūros kaitą lemiantis faktorius.

Konvekcinė turbulencija atsiranda dėl vertikalių oro srautų nevienodo judėjimo. Konvekciją sąlygoja Žemės paviršiaus įšilimas. Šiltas oras kyla aukštyn ir tampa konvekcinėmis srovėmis. Kadangi konvekcinės srovės (ir konvekcinė turbulencija) priklauso nuo šilto kylančio oro, tai ji stipriausia būna vasaros dienomis. Faktinė turbulencijos priežastis yra skirtingas kylančio ir besileidžiančio oro greitis. Šis skirtumas atsiranda dėl nevienodo Žemės paviršiaus įšilimo. Keliai, bet kurie grįsti paviršiai, dirbamos žemės, smėlio plotai, kalnai sukelia stipriausias kylančias konvekcines sroves. Vandens paviršiai (ežeras, jūra ir kt.) bei augalija (medžiais, žole ir kt.) apželdinti plotai sukelia silpnas konvekcines sroves ir dažniausiai jos būna žemyneigės. Skrendant virš įvairių žemyneigių ir aukštyneigių srovių orlaivis yra blaškomas.

Terminė atmosferos turbulencija, arba konvekcija, atsiranda dėl oro tankio skirtumų sukeliamos jėgos poveikio.



Kildamas oras vėsta. Kai jis atvėsta iki aplinkos temperatūros, jis sustoja judėjęs aukštyn. Jei kylančio oro temperatūra atvėsta iki rasos taško, tame lygyje pradeda kondensuotis vandens garai ir susidaro kamuoliniai debesys. Skrydžio metu sutikus didelėje zonoje tokius debesis galima spręsti, kad žemiau jų yra konvekcinė turbulencija. Kamuoliniai debesys esant “gražiam orui” nurodo viršutinę turbulencijos ribą. Oras virš šių debesų yra labai lygus. Taip yra todėl, kad kylančios oro srovės atvėsta iki aplinkos temperatūros ir nebegali daugiau kilti. Daugeliu atvejų konvekcinės turbulencijos galima išvengti skrendant virš kamuolinių debesų.

Horizontalusis barinis gradientas – tai slėgio kitimas horizontalioje plokštumoje izobaroms statmena kryptimi. Jis matuojamas mbar (hPa)/100 km. Horizontalaus barinio gradiento dydį rodo izobarų tankumas: kuo jos tankesnės, tuo didesnis horizontalusis barinis gradientas, taigi jis atvirkščiai proporcingas atstumui tarp izobarų. Vidutinė horizontalaus barinio gradiento vertė lygi 1-3 mbar/100 km.



Oro judėjimas ciklone:
• oras spirale juda iš pakraščio į centrą, kur atmosferos slėgis yra mažiausias;
• dėl Koriolio jėgos oras Šiaurės pusrutulio ciklonuose sukasi prieš laikrodžio rodyklę.

Divergencija – tai oro masės sumažėjimas tam tikrame erdvės taške dėl srauto linijų išsiskyrimo ar oro judėjimo greičio skirtumų išilgai srauto linijos.

Konvergencija – tai oro masės padidėjimas tam tikrame erdvės taške dėl srauto linijų suartėjimo ar oro judėjimo greičio skirtumų išilgai srauto linijos.

Vasarą smarkios liūtys dažnesnės dėl stiprios konvekcijos, kurią sukelia aukšta temperatūra ir didelis drėgmės kiekis ore, formuojant Cumulonimbus debesis.

Maksimali vandens garų talpa ore priklauso nuo temperatūros. Esant 25°C, prisotintas oras gali turėti apie 23 g/m³ vandens garų pagal standartines meteorologines lenteles. Tai yra didžiausias kiekis, kurį oras gali išlaikyti prieš kondensaciją.

Naktį matomumas pablogėja dėl radiacinės inversijos, kai priežeminis oras atvėsta, kaupiasi drėgmė ir susidaro rūkas ar migla.

Pirma stadija. Bangos viršūnėje prieš šilto fronto dalį slėgis pradeda kristi, o už šalto – kilti. Debesų sistema keičiasi taip: priekinėje bangos viršūnės dalyje susiformuoja Ns debesys, iš kurių iškrenta ištisiniai krituliai, o už šalto fronto pradeda formuotis šalto fronto debesys. Bangos stadija būna iki 3000 m. Šioje stadijoje ciklonas egzistuoja vieną parą.

Antra stadija. Susiformuoja šiltas sektorius. Tai – dalis tarp šilto ir šalto sektoriaus. Slėgis centrinėje ir priekinėje dalyje prieš šiltą frontą krinta, o užnugarinėje šalto fronto dalyje pradeda kilti. Ciklonas gilėja prie žemės paviršiaus, sinoptiniuose žemėlapiuose susidaro vis naujos izobaros. Tuo pačiu šioje stadijoje ciklonas vystosi į viršų, debesų sistema ir kritulių zona išsiplečia. Ciklono judėjimo greitis lygus 2/3 vėjo greičio 5-6 km aukštyje.

Trečia stadija. Atmosferos slėgis pasiekia minimumą. Slėgių kritimas priekinėje dalyje lygus kilimui už šalto fronto. Tuo pačiu sumažėja šiltas sektorius, susiformuoja okliuzijos frontas. Šioje stadijoje ciklonas gali išsivystyti iki 5-7 km aukščio. Jo judėjimo greitis šiek tiek lėtesnis negu antroje stadijoje, o egzistavimo trukmė – 1-2 paros.

Ketvirta stadija. Šiltas oras iškeliamas į viršų susiliejus frontams ir visa oro masė prie žemės paviršiaus yra šalta. Prasideda greitas, intensyvus slėgio kilimas. Ciklonas užsipildo. Debesų sistema išsisklaido, krituliai nustoja kritę, prasideda laipsniškas oro sąlygų gerėjimas. Toks ciklonas nejudrus.

Perkūnijos skirstomos į frontines ir vidujines.

Frontinės perkūnijos susijusios su šaltais, šiltais ar okliuzijos frontais. Dėl oro masių advekcijos šiltas oras yra verčiamas greitai kilti į viršų virš šalto. Ar susiformuos perkūnija, priklauso nuo higroterminių šilto oro masės savybių, jos kilimo greičio bei atmosferos stratifikacijos.
Šalto fronto perkūnijos yra pačios stipriausios, o jų apimama zona dažniausiai sudaro ištisinę liniją. Kadangi šilto fronto paviršius yra lėkštesnis, šiltas oras į viršų kyla ne taip greitai. Perkūnijų susidarymo tikimybė mažesnė, o ties fronto linija dažniausiai susiformuoja paskiri perkūnijų židiniai.
Nors atmosferos frontai gali praeiti ir perkūnija griaudėti bet kurio paros metu, didžiausia frontinės perkūnijos susidarymo tikimybė yra frontui praeinant antroje dienos pusėje, kai ore daug drėgmės bei didelis atmosferos stratifikacijos nepastovumas.

Vidujinės perkūnijos susidaro oro masės viduje mažo gradiento bariniame lauke ar anticiklono periferijoje. Jos formuojasi virš įšilusios sausumos šiltuoju metų laiku, dėl didelio stratifikacijos nepastovumo prasidėjus terminei konvekcijai. Dažniausiai šio tipo perkūnijos yra lokalios ir jų apimamas plotas neviršija kelių dešimčių kvadratinių kilometrų. Vidujinės perkūnijos dažniausiai susidaro popiečio valandomis, tačiau, susiformavus stambiems mezocikloniniams dariniams, jos gali griaudėti ir vėlyvą vakarą ar net naktį.
Virš sausumos vidutinėse platumose perkūnijos būdingos šiltajam metų laikui, kadangi tik tada ore yra pakankamai drėgmės itin galingiems kamuoliniams lietaus (Cb) debesims susiformuoti. Žiemą perkūnijos labai retos.
Virš vandenyno vasarą stratifikacija dienos metu dažniausiai būna pastovi. Todėl perkūnijų maksimumas virš stambių vandens telkinių fiksuojamas rudenį bei žiemą, kai vandens paviršiaus temperatūra tampa aukštesnė nei oro.

Jei izobaros tam tikroje lauko dalyje nėra tiesios linijos, kartu su barinio gradiento ir Koriolio jėga, judantį orą pradeda veikti ir išcentrinė jėga. Išcentrinė jėga (C) yra visada nukreipta išorėn, trajektorijos išsigaubimo kryptimi, o jos dydis apskaičiuojamas taip:
C = v²/r
kur v – vėjo greitis, o r – judančio oro trajektorijos spindulys. Tai reiškia: kuo greičiau juda oras didelio kreivumo (mažas spindulys) trajektorija, tuo stipriau jis yra išcentrinės jėgos veikiamas. Dažniausiai išsigaubusios trajektorijos spindulys sinoptinio masto barinėse sistemose yra didelis, todėl išcentrinės jėgos poveikis yra žymiai mažesnis negu barinio gradiento ar Korioliso jėgos. Tačiau nedideliuose sūkuriuose su itin dideliais bariniais gradientais (tropiniuose ciklonuose, viesuluose) išcentrinės jėgos poveikis ir svarba labai stipriai išauga.



Taigi tolygaus oro judėjimo atveju trys jėgos atstoja viena kitą. Toks judėjimas vadinamas gradientiniu, o vėjas – gradientiniu vėju. Jei oro judėjimo trajektorija yra išlinkusi, tai kiekvieno šia trajektorija judančio taško kryptis sutaps su liestinės išlinkimo kryptimi. Gradientinio judėjimo metu trajektorijos sutampa su izobaromis. Kaip ir geostrofinio vėjo atveju, gradientinis vėjas nukreiptas pagal izobaras, tačiau šiuo atveju izobaros yra ne tiesės, o apskritimo formos.