Dažna problema aviacijoje yra artėjančio orlaivio santykinio aukščio ir galimo susidūrimo rizikos įvertinimas. Toli skrendantys orlaiviai gali atrodyti skrendantys aukščiau, bet prasilenkiant būna žemesniame aukštyje. Kalnų viršūnės, debesys iš toli atrodo iškilę virš lėktuvo trajektorijos, bet artėjant prie jų žemėja.

Akių lašai (pvz., su atropinu) gali laikinai išplėsti vyzdžius ar sutrikdyti fokusavimą, trukdydami regai skrydžio metu. Rekomenduojama laukti bent 24 valandas. Teisingas atsakymas yra regos sutrikimas.

Normalus vandens poreikis yra ~0,5 litro per 2 valandas, bet skrydžio metu dėl sauso oro reikia ~0,5-1 litro per 4 valandas. Teisingas atsakymas yra 0,5-1 litras.

4 miego gyliai:
a) Pirmoje miego stadijoje sumažėja bangų amplitudė nuo 8-12 Hz, stebimų budrumo metu

b) Antroje stadijoje dažnis ima mažėti, bet tuo pačiu atsiranda 12-16 Hz šoktelėjimai.

c) Trečioje ir ketvirtoje stadijoje bangų dažnis nukrinta iki 1-2 Hz, amplitudė padidėja. Šios bangos vadinamos delta bangomis, ir tuo metu žmogų labai sunku pažadinti. Šios fazės metu akių judesių nėra, širdis ir kvėpavimas dirba lėčiau, raumenys atsipalaiduoja, sumažėja smegenų aktyvumas.

d) Taip pat svarbi yra greitų akių judesių faze, dar vadimama REM (angl. „Rapid eye movements“) faze. Šios fazės metu elektromagnetinės bangos yra dažnesnės negu budrumo metu, t.y. smegenys veikia visu galingumu, sapnuoja. Manoma, kad ne REM miego metu vyksta fizinis poilsis, o REM – psichologinis. Pavyzdžiui, po sunkaus fizinio darbo būna daugiau ne REM miego, o žmonės turintys intensyvių psichologinių pergyvenimų daugiau sapnuoja. REM fazėje smegenys yra aktyvios – aktyvuoti smegenų neuronai, kurie atsakingi už motorikos reguliaciją ir regos informacijos apdorojimą. Po keturių nemiegotų naktų nerandama jokių didesnių fizinių sutrikimų, žmogus gali atlikinėti neilgus intelekto testus, bet po sapnų deprivacijos blogėja atmintis ir gavęs miegoti normaliai vieną naktį žmogus ištisai sapnuoja. Jei atsibundame REM fazės metu, atsimename sapną, kitų fazių metu - neatsimename.

Miego metu žmogus keletą kartų pereina per visus miego gylius, pradėdamas nuo pirmos fazės, pereidamas iki ketvirtos, po to vėl sugrįždamas iki pirmos, bet neatsibusdamas, o pereidamas į REM fazę. Kūdikiai puse laiko praleidžia REM fazėje, seni žmonės mažiau būna trečioje ir ketvirtoje miego fazėje.

Jei organizmas pasigamina mažiau šilumos, negu atiduoda į aplinką, prasideda kūno atšalimas. Hipotermijos požymiai:
● nesulaikomas drebulys;
● tyli, lėta, neaiški kalba;
● trumpalaikis atminties praradimas ar dezorientacija;

Po danties rovimo slėgio pokyčiai skrydžio metu gali sukelti skausmą ar net oro patekimą į žaizdą (barotrauma), ypač jei yra sinusų pažeidimas. Rekomenduojama laukti bent 24-48 valandas. Teisingas atsakymas yra slėgio pokyčių poveikis.

Nauja informacija patenka į smegenis per jusles (pavyzdžiui, per akis, ausis), užfiksuojama trumpalaikėje atmintyje. Trumpalaikė atmintis – vieta, kur vyksta sąmoningas protinis darbas. Aplinkos dalis ir protinė veikla, kuri tam tikru momentu yra įsisąmoninama, vad. trumpalaike arba veikiančiąja atmintimi. Joje esanti informacija gali būti greitai pamiršta, jei nėra užfiksuojama ilgalaikėje atmintyje.

Norint informaciją išlaikyti, ją reikia užkoduoti. Nors ji išlieka ilgalaikėje atmintyje visam gyvenimui, jos negalima bet kada atgaminti. Ilgalaikėje atmintyje saugomą informaciją reikia „sugrąžinti“ į trumpalaikę atmintį ir tik po to ja galima pasinaudoti. Ilgalaikėje atmintyje saugoma 4 tipų informacija: verbaliosios žinios (konstatuojamosios žinios), intelektiniai įgūdžiai (procedūrinės žinios – kaip atlikti intelektines užduotis, pvz., parašyti sakinį) ir vaizdinai ir epizodai (informacijos ir prisiminimų apie tam tikrus įvykius, kuriuose dalyvauta, atvaizdavimas).

Norint išmokti, svarbu susisteminti medžiagą, naujas žinias integruoti į esamą žinių visumą, susikurti užuominų, asociacijų, padedančių sugrąžinti informaciją iš jų ilgalaikės atminties į trumpalaikę atmintį. Įgijus naujos informacijos, kognityviosios (pažininės) struktūros kinta, jos pagrindžia sekančias (naujas) pažinines struktūras.

Atmosferos zona nuo jūros lygio iki 10 000 ft aukščio vadinama „indiferentiška zona“, kadangi dienos metu joje sveikas žmogus jaučiasi visiškai gerai. Tačiau šioje zonoje truputį pablogėja naktinis matymas. Akies fotoreceptoriai yra ypač jautrūs deguonies stokai.

Negaunant papildomai deguonies, naktinis matymas blogėja taip:
3500 ft - 5%, 9000 ft - 18%, 13000 ft - 35%, 17000 ft - 50%

Labiausiai naktiniam matymui turi įtakos: a) amžius; b) nuosaiki hipoksija; c) aukštis kabinoje didesnis kaip 8000 ft; d) rūkymas; e) alkoholis; f) nestiprūs negalavimai ir ligos; g) vitamino A trūkumas.

Laikinas atminties sutrikimas skrydžio metu dažniausiai kyla dėl hipoksijos, kuri sumažina deguonies tiekimą smegenims, ypač hipokampui, atsakingam už trumpalaikę atmintį. Tai gali pasireikšti aukštyje virš 10 000 pėdų be deguonies kaukės. Teisingas atsakymas yra hipoksija, nes tai tiesiogiai veikia smegenų funkcijas.

Ramybėje pilotas įkvepia 6-8 litrus oro per minutę. +4G perkrova trumpam apsunkina kvėpavimą, bet per minutę tūris padidėja iki 10-12 litrų dėl kompensacijos. Teisingas atsakymas yra 10-12 litrų.

Skrydžio metu gali sutrikti bet kuri iš kūno pusiausvyrą ir orientaciją erdvėje užtikrinančių pojūčių sistemų. Tuomet kyla vizualinės, vestibiuliarinės ar proprioceptinės iliuzijos.
Vizualinės iliuzijos:
a) Reliatyvaus judėjimo iliuzija. Tai objektų tarpusavio padėties kitimo klaidingas suvokimas. Šią iliuziją pilotai gali patirti grupinių skydžių metu, stebėdami orlaivių tarpusavio padėties kitimą. Ši iliuzija kyla ir sraigtasparniui kybant virš aukštos žolės – rotoriaus srovės pučiama žolė banguoja ir atrodo, kad sraigtasparnis juda, panašiai būna ir virš vandens.
b) Žemės šviesų supainiojimas. Kartais yra klaidingai suvokiamos žemėje tam tikra tvarka išsidėsčiusios šviesos. Pavyzdžiui, šviesos išilgai jūros ar upės kranto gali būti suvoktos kaip horizonto linija.
c) Klaidingai suvokiamos vertikalios ir horizontalios linijos. Debesų formacijų kontūrai gali būti sumaišyti su horizonto linija.
d) Gilumo suvokimo iliuzija. Skrendant virš dykumos, sniegynų ar vandenyno, pilotas gali patirti iliuziją, kad skrenda didesniame aukštyje, negu yra iš tikrųjų. Tai yra dėl vizualinės informacijos − išorinių atskaitos taškų − trūkumo. Gilumo suvokimo iliuzija susidaro ir skrendant blogo matomumo sąlygomis − per rūką, lietų ar dūmus. Matomi objektai atrodo esą toliau, negu yra iš tikrųjų.
e) Struktūros iliuzija. Dykumoje, žiūrint pro įkaitusio oro bangas, tiesios linijos gali atrodyti banguotos. Tokią iliuziją sukelia ne tik šilumos bangos, bet ir krintantis sniegas, lietus, šlapdriba. Žiūrint pro stiprų lietų, gali atrodyti, kad orlaivio aeronavigacinės ugnys yra kitoje vietoje, ar viena atrodyti kaip dvi. Orlaivio kabinos stiklai dėl šviesos refrakcijos tam tikromis sąlygomis taip pat gali sudaryti struktūros iliuziją.
f)Autokinezė. Tamsoje žiūrint į nejudantį šviesos šaltinį ilgiau kaip keletą sekundžių, jis pradeda judėti. Tai yra autokinezės iliuzija. Buvęs nejudantis šviesos šaltinis pradeda judėti švytuokliniais judesiais. Net ir žinant, kad tas šviesos šaltinis negali judėti, ir į jį žiūrint labai įdėmiai, matomas jo judėjimas nenustoja.
g) Atvirkščios perspektyvos iliuzija. Skrendant naktį pasirodęs kitas orlaivis gali atrodyti tolstąs, kai iš tikrųjų jis artėja. Ši iliuzija dažnai patiriama naktį stebint lygiagrečiu kursu skrendantį orlaivį. Norėdami nustatyti skrydžio kryptį, įgulos nariai turi stebėti orlaivio aeronavigacines ugnis ir santykinę tarpusavio padėtį. Jei ugnių intensyvumas stiprėja − orlaivis artėja, jei silpnėja − tolsta.

Vestibiuliarinės iliuzijos. Dėl kampinio pagreičio įtakos puslankiniams kanalams gali kilti somatogyrinės ar somatogravinės iliuzijos.

Proprioceptorių siunčiama informacija, jeigu jos nepalaiko kitų sensorinių sistemų siunčiama informacija, gali sukelti klaidingą kūno padėties pojūtį. Atliekant posūkį, kūnas dėl įcentrinės jėgos pasunkėja ir susidaro kilimo iliuzija. Posūkiui pasibaigus, kūnas palengvėja ir atsiranda žemėjimo iliuzija. Proprioreceptinė iliuzija viena pasireiškia retai.

Dažna problema aviacijoje yra artėjančio orlaivio santykinio aukščio ir galimo susidūrimo rizikos įvertinimas. Toli skrendantys orlaiviai gali atrodyti skrendantys aukščiau, bet prasilenkiant būna žemesniame aukštyje. Kalnų viršūnės, debesys iš toli atrodo iškilę virš lėktuvo trajektorijos, bet artėjant prie jų žemėja.

Kreiseriniame skrydyje taip pat gali pasitaikyti ir kitos vizualinės (reliatyvaus judėjimo, žemės šviesų, gilumos bei struktūros supainiojimo), vestibuliarinės (somatogyrinės, somatogravinės) iliuzijos.

Normali natrio koncentracija kraujyje yra 135-145 mmol/l. Virš 145 mmol/l (hipernatremija) gali sukelti dehidratacijos simptomus, trukdančius skrydžiui. Teisingas atsakymas yra 145 mmol/l.

Įgūdžių, taisyklių ir žinių naudojimas darant sprendimus aviacijoje. 1980 metais danų ergonomistas Rasmusenas (J. Rasmussen) pasiūlė trijų lygių veiklos kontrolės modelį. Šis „SRK“ modelis tinka paaiškinti ir pilotų mokymąsi skraidyti bei skraidymą. Tai:
a) S (angl. skill) – įgūdžiais paremtas pilotavimas. Dėmesinga įgūdžių kontrolė – patyręs pilotas skrenda lygiai ir stabiliai. Įgūdžiais paremtas elgesys paremtas įprastomis ir daugkartinių pakartojimų būdu gerai išmoktomis motorinėmis programomis. Šis elgesys nereikalauja sąmoningos kontrolės. Tai palengvina užduočių sprendimą, tačiau ir sudaro galimybę „praslysti“ klaidoms – veiksmų poslinkiui ar kitoms klaidoms atsirasti. Dažniau suklystama dirbant atsipalaidavus arba pavargus bei susikoncentravus ties vienu užduoties aspektu.

b) R (angl. rule) – taisyklėmis paremtas pilotavimas. Tai yra valingas įgūdžių pakeitimas skrydžio metu kilus neeilinėms situacijoms. Taisyklėmis grindžiamas elgesys remiasi išmoktomis procedūromis ir taisyklėmis. Priešingai, negu įgūdžiai, šis elgesys reikalauja nuolatinės sąmoningos kontrolės. Pavyzdžiui, pilotas gavęs užduotį nuskristi iš Vilniaus į Krokuvą, pagalvos – „Tikrai to nesu daręs, tačiau sugebėsiu“. Teisingai atlikdamas skrydžio planavimo ir pasiruošimo skrydžiui procedūras jis tinkamai pasiruoš skrydžiui. Taisyklėmis paremtas elgesys yra ne tik popieriuje išdėstytos taisyklės; dauguma jų saugoma ilgalaikėje atmintyje – veiksmai avarinių situacijų metu, prietaisų valdymas, susidūrimo išvengimo ore veiksmai bei daugelis kitų. Ugdant platų taisyklėmis paremto elgesio veiksmų diapazoną labai svarbūs yra mokymai treniruoklyje, kadangi skrydyje atlikti avarinių procedūrų treniruotes nepaprasta ir nelengva. Kai kurios procedūros yra per daug komplikuotos, kad jas būtų galima atsiminti. Todėl jos aprašytos dokumentuose ir pilotui belieka atsiminti, kur reikiamą informaciją rasti.

c) K (angl. knowlwdge) – žiniomis paremtas elgesys yra toks, kokio nemoko jokios taisyklės ir procedūros. Šiuolaikinių modernių orlaivių automatinės valdymo sistemos daugelyje skrydžio etapų funkcionuoja geriau, negu pilotas, tačiau pilotas yra tam, kad nestandartinių situacijų metu tinkamai galvotų, vertintų ir spręstų. Taigi žiniomis paremtas elgesys leidžia pilotui išspręsti neįprastas ir nežinomas situacijas.

Staigus posūkis sukelia G perkrovą, kuri trumpam sumažina kraujotaką į smegenis, o širdis kompensuoja padidindama plakimo dažnį. Teisingas atsakymas yra G perkrovos poveikis.

Proprioceptorių siunčiama informacija, jeigu jos nepalaiko kitų sensorinių sistemų siunčiama informacija, gali sukelti klaidingą kūno padėties pojūtį. Atliekant posūkį, kūnas dėl įcentrinės jėgos pasunkėja ir susidaro kilimo iliuzija. Posūkiui pasibaigus, kūnas palengvėja ir atsiranda žemėjimo iliuzija. Proprioreceptinė iliuzija viena pasireiškia retai.

Stiprus alerginis priepuolis gali sukelti kvėpavimo pasunkėjimą ir koncentracijos sumažėjimą dėl histamino poveikio. Teisingas atsakymas yra kvėpavimo pasunkėjimas.

Normaliomis sąlygomis sensomotorinės reakcijos laikas (tinklainės sužadinimas, smegenų reakcija, suvokimas, atpažinimas, įvertinimas, sprendimo priėmimas, atsakas ir jo įvertinimas) trunka apie 5–7 sekundes. Skrendant dideliu greičiu (daugiau kaip 450 mazgų) nedideliame aukštyje (žemiau 500 ft) pagrindine problema tampa reliatyvus reakcijos laiko pailgėjimas.

Žmogaus kūnas gali palaikyti šilumą esant 0°C aplinkos temperatūrai apie 1 valandą su tinkama apranga, tačiau be šilumos šaltinio ir apsaugos hipotermija prasideda greičiau (per 15-30 minučių). Aviacijoje minimali saugi riba laikoma 10°C su apranga. Teisingas atsakymas yra 10°C, nes tai praktinė riba piloto ištvermei.

Lengvas pykinimas 6000 pėdų aukštyje gali rodyti judesio ligą, kurią sukelia vestibuliarinio aparato reakcija į orlaivio judėjimą, ypač jei yra turbulencija. Hipoksija mažai tikėtina tokiame aukštyje. Teisingas atsakymas yra judesio liga.

Pirma atminties posistemė, kuri yra trumpesnė už trumpalaikę atmintį yra sensorinė atmintis. Sensorinėje atmintyje pojūtis išlieka tol, kol jį suvokiame - staiga užsimerkus, dar matosi vaizdas, kurį laiką ausyse girdisi garsas. Taip sensorinė atmintis integruoja praeitį ir ateitį. Daugiausia informacijos ateina į sensorinę posistemę, bet ji trunka tik kelias sekundės dalis, į trumpalaikę atmintį pakliūna mažiau informacijos, ji trunka keletą sekundžių, į ilgalaikę atmintį patenka dar mažiau informacijos, ir ji gali ten būti saugoma metų metais.

Nuovargio simptomai: sulėtėjusi reakcija;, „tunelinis“ dėmesys“, bloga dėmesio koncentracija, dažnos klaidos, dirglumas ir nuotaikos svyravimas, senų, turėtų įgūdžių atsigaminimas. Nuovargio tipai: protinis, fizinis, psichologinis, lėtinis.

Protinis nuovargis dažnai asocijuojasi su dėmesio koncentracijos, greito ir kompleksiško informacijos apdorojimo ir kitų pažintinių procesų sulėtėjimu. Aviacijoje, pavyzdžiui, su tokio tipo nuovargiu susiduriama naktį leidžiantis nepažįstamame aerouoste arba oro mūšio metu. Ir priešingai, protinis nuovargis atsiranda ir mažesnio intensyvumo, bet ilgiau trunkančių darbų metu, pavyzdžiui, vykstant paieškos ir gelbėjimo darbams jūroje.

Emocinio nuovargio priežastis gali būti varginantis darbas psichologiškai sunkiomis sąlygomis ar psichologiškai nepriimtinos užduoties vykdymas.

Lėtinį nuovargį atpažinti bei pripažinti sunku. Jį sukelia ilgalaikiai dirgikliai – šeimyninės ir darbinės problemos, didelis darbo krūvis. Įgulos narys, jausdamas lėtinį nuovargį turėtų neskristi.

Širdies darbo ciklą sudaro susitraukimo fazė – sistolė – ir atsipalaidavimo fazė – diastolė. Susitraukdamas kairysis skilvelis išstumia tam tikrą kraujo kiekį į aortą, dešinysis – į plaučių arteriją. Kraujas, sudarant spaudimą išstumtas į arterinę sistemą, sukelia arterinį pulsą. Esant ramybės būklei abu skilveliai išstumia vienodą kiekį kraujo – apie 70 ml. Širdies susitraukimų dažnis ir pulso dažnis, esant ramybės būklei, yra apie 70 kartų per minutę, o širdis per minutę į kraujo apytaką išstumia apie 5 litrus kraujo. Dažnėjant širdies plakimams fizinio ar psichinio krūvio metu dažniau plaka širdis ir kraujas varinėjamas intensyviau. Tačiau kai pulsas pasiekia 180 kartų per minutę, širdis jau nebespėja prisipildyti ir išstumiamo kraujo kiekis sumažėja.

Kraujotakos sistema užtikrina, kad į kiekvieną ląstelę būtų tiekiamas deguonis ir pašalinamas anglies dioksidas. Deguonis reikalingas maisto medžiagų oksidacijai. Nors pagrindinis energijos šaltinis yra angliavandeniai, energija taip pat yra gaunama ir iš baltymų bei riebalų. Angliavandeniai yra sudaryti vien iš anglies, deguonies ir vandens, todėl audiniuose, reaguodami su deguonimi, jie išskiria energiją.