Žmogaus kūno temperatūra paprastai yra 36,6-37°C. Hipotermija prasideda, kai kūno temperatūra nukrenta žemiau 35°C. Esant 0°C aplinkos temperatūrai ir tinkamai aprangai, kūnas gali išlaikyti šilumą, tačiau be apsaugos hipotermija gali išsivystyti per 30-60 minučių. Teisingas atsakymas yra 0°C, nes tai riba, kurią kūnas dar gali toleruoti su tinkama apsauga.

Rainelė (lot. iris) – akies priekinės dalies raumeninė diafragma, reguliuojanti į akį patenkantį šviesos srautą. Ji skritulio formos, 10-12 mm skersmens, jos centre yra apvali anga – vyzdys. Rainelė prasišviečia pro rageną, tačiau nuo jos yra toliau. Rainelė yra 0,4 mm storio, jos stromą sudaro jungiamojo audinio skaidulos, kraujagyslės. Savo laisvuoju kraštu rainelė prisiglaudusi prie lęšiuko ir šliaužioja jo paviršiumi. Kai lęšiuko nėra, tuomet rainelė nebeturi atramos ir akį vartant ji ima drebėti.

Anglies monoksidas (CO) yra pavojingos dujos, kurios stipriai jungiasi su hemoglobinu, sumažindamos deguonies pernešimą kraujyje. Aviacijoje leistina CO koncentracija kraujyje paprastai neturi viršyti 5%, nes jau prie 10% atsiranda lengvi hipoksijos simptomai (galvos skausmas, nuovargis). Rūkoriai dažnai turi 3-5% CO koncentraciją, todėl jiems rizika didesnė. Teisingas atsakymas yra 5%, nes tai standartinė riba, užtikrinanti saugų skrydį.

Nauja informacija patenka į smegenis per jusles (pavyzdžiui, per akis, ausis), užfiksuojama trumpalaikėje atmintyje. Trumpalaikė atmintis – vieta, kur vyksta sąmoningas protinis darbas. Aplinkos dalis ir protinė veikla, kuri tam tikru momentu yra įsisąmoninama, vad. trumpalaike arba veikiančiąja atmintimi. Joje esanti informacija gali būti greitai pamiršta, jei nėra užfiksuojama ilgalaikėje atmintyje.

Norint informaciją išlaikyti, ją reikia užkoduoti. Nors ji išlieka ilgalaikėje atmintyje visam gyvenimui, jos negalima bet kada atgaminti. Ilgalaikėje atmintyje saugomą informaciją reikia „sugrąžinti“ į trumpalaikę atmintį ir tik po to ja galima pasinaudoti. Ilgalaikėje atmintyje saugoma 4 tipų informacija: verbaliosios žinios (konstatuojamosios žinios), intelektiniai įgūdžiai (procedūrinės žinios – kaip atlikti intelektines užduotis, pvz., parašyti sakinį) ir vaizdinai ir epizodai (informacijos ir prisiminimų apie tam tikrus įvykius, kuriuose dalyvauta, atvaizdavimas).

Norint išmokti, svarbu susisteminti medžiagą, naujas žinias integruoti į esamą žinių visumą, susikurti užuominų, asociacijų, padedančių sugrąžinti informaciją iš jų ilgalaikės atminties į trumpalaikę atmintį. Įgijus naujos informacijos, kognityviosios (pažininės) struktūros kinta, jos pagrindžia sekančias (naujas) pažinines struktūras.

Miopija, arba trumparegystė, tai tokia yda, kai lygiagretūs spinduliai, perėję pro akies optinę sistemą, susikerta prieš tinklainę, t. y. akies židinio nuotolis yra per trumpas. Trumparegė akis pritaikyta prasiskleidžiantiems spinduliams, kurie sklinda iš netoli esančio taško, t. y. tolimiausio akies gero matymo taško. Tokia akis gerai mato tik netoli esančius daiktus, ir kuo arčiau prie akies yra šis taškas, tuo didesnio laipsnio yra trumparegystė. Prisimerkus sklaidos ratai sumažėja, kadangi taip „susiaurinamas“ lęšiukas ir vyzdys, o vaizdas išryškėja. Trumparegystė koreguojama sklaidomaisiais (neigiamais) lęšiais.

Dėl didesnio anglies monoksido įsisavinimo nei deguonies, kraujyje sumažėja deguonies kiekis iki tokio lygio, kuris panašus skrendant 5000 ft = 1524 m aukštyje be deguonies kaukės. Deguonies stygius kraujyje regėjimą tamsoje sumažina net iki 50%.

Šviesa pirmiausia pasiekia rageną – skaidrų akies „langą“. Kadangi ragena yra išgaubta, ji šviesos spindulius laužia akies centro link – fokusuoja. Ragenos fokusavimo galia sudaro apie 70–80 % visos akies fokusavimo galios.



Rainelė kontroliuoja į akį patenkančios šviesos kiekį. Tai raumeninis organas, atliekantis diafragmos funkciją. Rainelė efektyviai, priklausomai nuo aplinkos apšviestumo, keičia vyzdžio – rainelės viduryje esančio plyšio – dydį. Jei stebimas objektas yra arti akies, akies vyzdys sumažėja, jei objektas tolimesnis – vyzdys išsiplečia. Akis geba apie 25 kartus keisti į akį patenkančios šviesos kiekį. Tačiau aplinkos apšviestumui kintant nuo silpno – naktį iki ryškaus – saulėtą dieną, to maža. Tinklainėje esantys fotoreceptoriai cheminėmis reakcijomis geba reaguoti į labai mažus šviesos kiekius.

Perėję pro rageną šviesos spinduliai kerta lęšiuką. Jo forma kinta priklausomai nuo blakstieninių raumenų, supančių lęšiuką, įtempimo. Lęšiuko kreivumas kinta taip, kad matomo vaizdo atvaizdas kristų ant tinklainės duobutės. Lęšiuko kreivumo pokytis vadinamas akomodacija. Akomodacijos dydžiui labiausiai turi įtakos amžius ir nuovargis; kai asmuo yra pavargęs, akomodacija susilpnėja ir matomas vaizdas tampa neryškus.

Kad būtų aiškiai matomas artimas objektas, lęšiukas sustorėja ir išsigaubia. Žiūrint į tolimą objektą, lęšiukas suplonėja.

Po 8 valandų skrydžio fizinis pajėgumas atsistato per 12-16 valandų su tinkamu poilsiu ir mityba, nes kūnas patiria nuovargį ir dehidrataciją. Teisingas atsakymas yra 12-16 valandų.

Dėmesys – tai individualios veiklos sutelktumas tam tikru momentu ties kokiu nors realiu ar idealiu objektu, įvykiu, vaizdu, samprotavimu. Dėmesys nieko nesukuria, tik tvarko, paskirsto energijątai biurokratinis, kiaurinis reiškinys- todėl jį galima tirti tik per atskirų veiklų organizaciją. Dėmesys išskiria figūrą- centrinę informacijos dalį ir tai, kas ją supa. Dvi pagrindinės dėmesio rūšys: valingas ir nevalingas dėmesys.

Nevalingo dėmesio faktoriai:
a) Stiprumas – kuo stimulai stipresni, tuo labiau patraukia dėmesį;
b) Naujumas – pavyzdžiui, moterys vis pakeičia išvaizdą ir atkreipia vyrų dėmesį;
c) Spalvingumas – ypač tai būdinga kūdikių dėmesiui;
d) Struktūruotumas – struktūruoti stimulai labiau pastebimi, nei be struktūros;
e) Svarbumas – pastebima tai, kas susiję su veiklos tikslais ( pvz psichiatras iš karto pastebi aplinkinių psichikos sutrikimus)

Iš kairiojo skilvelio kraujas patenka į stambiausią organizmo arteriją – aortą. Arterijos – tai kraujo indai, kuriais kraujas teka iš širdies į audinius. Venomis kraujas grįžta į širdį. Arterijų ir venų dydžiai yra labai skirtingi – didžiausia aorta, ploniausios – arteriolės ir venulės. Kapiliarai yra smulkiausios kraujagyslės, jungiančios arterioles su venulėmis. Širdis taip pat turi savo kraujotaką, kuri vyksta vainikinėmis širdies arterijomis ir venomis. Vainikinių širdies kraujagyslių susiaurėjimas ar užsikimšimas gali sukelti širdies ligas.

Kylant aukštyn atmosferos slėgis mažėja. Remdamiesi Daltono dujų dėsniu galime teigti, jog nors deguonies proporcija ore išlieka ta pati, deguonies dujų slėgis – parcialinis slėgis – mažės. Jūros lygiu atmosferos slėgis yra 760 mm Hg, parcialinis deguonies slėgis – 160 mm Hg.

Žmogaus organizmas yra geriausiai prisitaikęs funkcionuoti jūros lygiu. Tačiau ir gerokai aukščiau – kur parcialinis deguonies slėgis mažesnis, žmogus gali sėkmingai gyventi ar dirbti. Sveikas suaugęs žmogus gali normaliai jaustis ir dirbti maždaug iki 10000–12000 ft aukščio. O adaptuojantis prie mažesnio deguonies kiekio ore, aukštikalnėse gyvenančių žmonių organizme gaminasi daugiau eritrocitų, kurie pagerina deguonies transportą.

Mažiausias parcialinis deguonies kiekis alveolių ore, kada dar galima normali žmogaus veikla, yra 55 mm Hg. Šis lygis pasiekiamas 10000 ft aukštyje. Kylant aukščiau ar kabinoje „didėjant aukščiui“, pilotui reikia papildomo deguonies. Papildomai tiekiamas deguonis leidžia parcialinį slėgį alveolių ore padidinti iki 103 mm Hg, tai yra sudaryti kvėpavimui tokias sąlygas, kokios yra jūros lygiu.

Taigi, kuo kylama aukščiau, tuo daugiau deguonies reikia kvėpuojamame ore. Galiausiai pasiekiamas 33700 ft aukštis, kai tam, kad parcialinis deguonies slėgis būtų 103 mm Hg, reikia kvėpuoti 100 % deguonimi. Kylant dar aukščiau, 40000 ft aukštyje parcialinis deguonies slėgis bus 55 mm Hg, (tai atitinka 10000 ft aukštį).

Labiausiai naktiniam matymui turi įtakos:
a) amžius;
b) nuosaiki hipoksija;
c) aukštis kabinoje didesnis kaip 8000 ft;
d) rūkymas;
e) alkoholis;
f) nestiprūs negalavimai ir ligos;
g) vitamino A trūkumas

Naktį tūpimo metu dažna autokinetinė iliuzija – nejudantis šviesos taškas (pvz., tako žiburiai) atrodo judantis dėl akių judesių ir orientacijos trūkumo. Tai gali suklaidinti pilotą vertinant atstumą ar kursą. Teisingas atsakymas yra autokinetinė iliuzija, nes tai labiausiai paplitęs reiškinys tamsoje.

Po danties rovimo slėgio pokyčiai skrydžio metu gali sukelti skausmą ar net oro patekimą į žaizdą (barotrauma), ypač jei yra sinusų pažeidimas. Rekomenduojama laukti bent 24-48 valandas. Teisingas atsakymas yra slėgio pokyčių poveikis.

Iš kairiojo skilvelio kraujas patenka į stambiausią organizmo arteriją – aortą. Arterijos – tai kraujo indai, kuriais kraujas teka iš širdies į audinius. Venomis kraujas grįžta į širdį. Arterijų ir venų dydžiai yra labai skirtingi – didžiausia aorta, ploniausios – arteriolės ir venulės. Kapiliarai yra smulkiausios kraujagyslės, jungiančios arterioles su venulėmis. Širdis taip pat turi savo kraujotaką, kuri vyksta vainikinėmis širdies arterijomis ir venomis. Vainikinių širdies kraujagyslių susiaurėjimas ar užsikimšimas gali sukelti širdies ligas.

Normalus širdies ritmas ramybėje yra 60-100 dūžių per minutę. Aviacijoje riba laikoma 100 dūžių, nes didesnis ritmas gali rodyti stresą ar sveikatos problemas. Teisingas atsakymas yra 100 dūžių per minutę.

Aukštybinis ausies skausmas. Vidurinėje ausyje yra apie 1,0−1,5 cm3 oro. Mažėjant išoriniam slėgiui, besiplečiantis vidurinėje ausyje oras Eustachijaus vamzdžiu išeina į nosiaryklę. Dėl Eustachijaus vamzdžio anatominių savybių oras lengviau išeina iš viduriniosios ausies, negu grįžta, todėl aukštybinis ausies skausmas dažnesnis leidžiantis negu kylant. Sloguojant, gripuojant ar sergant kitomis nosiaryklės ligomis, Eustachijaus vamzdis paburksta ir oras pro jį nepraeina. Oro slėgis vidurinėje ausyje ir išorėje skiriasi, ausies būgnelis išlinksta. Ši būsena yra skausminga. Be skausmo gali būti: laikinas kurtumas, galvos svaigimas, skambesys ausyse, būgnelio plyšimas.

Daugelis aviakompanijų reikalauja, jog pilotas neskristų mažiausiai 8 valandas po paskutinio gėrimo, tačiau yra ir tokių aviakompanijų, kurios reikalauja 24 valandų laikotarpio.

laikas = atstumas / greitis

atstumas - 4 nm (jūrmylės)
greitis - 300 kt
t = 4 nm / 300 kt = 0.013 h = 48 s

Otolitiniai organai (verčiant iš graikų kalbos, otolitai – akmenys ausyje) yra smulkūs sraigės prieangyje puslankių kanalų pamate esantys maišeliai. Kiekvieno maišelio viduje yra receptorius − neuroepitelinės ląstelės su plaukeliais. Ant jų yra kalcio druskų kristalų turinti otolitinė membrana.



Esant normaliai padėčiai, kai galva yra tiesiai virš kūno, neuroepitelinės ląstelės generuoja tam tikro dažnio impulsus. Galvos padėties pasikeitimas gravitacijos jėgos vektoriaus atžvilgiu pakeičia otolitinės membranos padėtį. Sensoriniai plaukeliai palinksta, pakinta generuojamų impulsų dažnis ir smegenims siunčiamas nervinis impulsas, signalizuojantis apie pasikeitusią galvos padėtį.

Linijinio pagreičio pasikeitimas stimuliuoja otolitinius organus. Didesnis kaip 0,1 m/s² pagreitis sukelia otolitinės membranos poslinkį atgal ir į smegenis yra siunčiamas nervinis signalas apie naują galvos padėtį. Fiziškai kūnas negali atskirti linijinio pagreičio ar gravitacijos sukeltų inercijos jėgų. Pagreitėjimas į priekį sukelia otolitinės membranos poslinkį atgal, tokį pat, kaip ir atlošus galvą atgal. Kai greitėjančio judėjimo pirmyn akys negali patikrinti, gali atsirasti galvos atlošimo pojūtis. Šį efektą sustiprina impulsai iš raumenyse esančių nervinių galūnėlių.

Pusratiniai kanalai kartu su otolitiniais organais sudaro vestibuliarinį aparatą, kuris padeda orientuotis erdvėje, kontroliuoti kūno judėjimą bei kitas funkcijas. Pavyzdžiui, ši sistema valdo akių raumenų darbą, kai reikia stebėti fiksuotą objektą judinant galvą.

Pats efektyviausias apsaugos nuo perkaitimo bei atšalimo būdas yra aklimatizacija. Ji vyksta 1°C per parą greičiu.

Didžiausiame skrydžio aukštyje slėgis kabinoje atitinka 8000 ft aukštyje esantį slėgį. O nustatytas slėgio pokytis yra iki 500 ft/min kylant ir iki 300 ft/min leidžiantis.

Statistiniai duomenys rodo, jog erdvinės orientacijos praradimas – dezorientacija yra 37 % bendrosios aviacijos avarijų ir 12 % komercinės aviacijos avarijų priežastis. Tai pavojinga situacija. 80 % dezorientacijos sukeltų avarijų yra sunkios, su žmonių aukomis.

Žmogui vaikštant žeme, vestibiuliarinė sistema funkcionuoja tiksliai ir teikia smegenims teisingą informaciją. Jam atitrūkus nuo žemės, vestibiuliarinė sistema gali suklysti ir tada atsiranda vestibiuliarinės iliuzijos − pagrindinė pilotų erdvinės orientuotės praradimo priežastis.

Dėl kampinio pagreičio įtakos pusratiniuose kanaluose gali kilti trijų rūšių somatogyrinės iliuzijos: posvyrio iliuzija, „Kapinių suktukas“, Koriolio iliuzija, okulogravinė iliuzija, pakėlimo iliuzija, okuloagravinė iliuzija.

Reikia įsidėmėti tai, kad šių iliuzijų metu kilus konfliktui tarp dviejų pojūčių sistemų – regos ir pusiausvyros – rega teikia daug tikslesnę informaciją. Pilotai visada turi atsiminti, kad rega orientuojantis erdvėje yra svarbiausias pojūtis.

Dažnumas ar tono aukštis − garso slėgio bangų kiekis per sekundę. Matuojama hercais (Hz). Jaunas sveikas žmogus girdi 20−20 000 Hz garsus, bet jo klausa jautriausia yra 200−7 000 Hz dažnio − žmogaus balso garsams.

Padidėjusi kūno temperatūra padidina klaidų dažnį, motorinius gebėjimus, protinę veiklą ir trumpalaikę atmintį.

Miopija, arba trumparegystė, tai tokia yda, kai lygiagretūs spinduliai, perėję pro akies optinę sistemą, susikerta prieš tinklainę, t. y. akies židinio nuotolis yra per trumpas. Trumparegė akis pritaikyta prasiskleidžiantiems spinduliams, kurie sklinda iš netoli esančio taško, t. y. tolimiausio akies gero matymo taško. Tokia akis gerai mato tik netoli esančius daiktus, ir kuo arčiau prie akies yra šis taškas, tuo didesnio laipsnio yra trumparegystė. Prisimerkus sklaidos ratai sumažėja, kadangi taip „susiaurinamas“ lęšiukas ir vyzdys, o vaizdas išryškėja. Trumparegystė koreguojama sklaidomaisiais (neigiamais) lęšiais.

Skrydžio metu gali sutrikti bet kuri iš kūno pusiausvyrą ir orientaciją erdvėje užtikrinančių pojūčių sistemų. Tuomet kyla vizualinės, vestibiuliarinės ar proprioceptinės iliuzijos.
Vizualinės iliuzijos:
a) Reliatyvaus judėjimo iliuzija. Tai objektų tarpusavio padėties kitimo klaidingas suvokimas. Šią iliuziją pilotai gali patirti grupinių skydžių metu, stebėdami orlaivių tarpusavio padėties kitimą. Ši iliuzija kyla ir sraigtasparniui kybant virš aukštos žolės – rotoriaus srovės pučiama žolė banguoja ir atrodo, kad sraigtasparnis juda, panašiai būna ir virš vandens.
b) Žemės šviesų supainiojimas. Kartais yra klaidingai suvokiamos žemėje tam tikra tvarka išsidėsčiusios šviesos. Pavyzdžiui, šviesos išilgai jūros ar upės kranto gali būti suvoktos kaip horizonto linija.
c) Klaidingai suvokiamos vertikalios ir horizontalios linijos. Debesų formacijų kontūrai gali būti sumaišyti su horizonto linija.
d) Gilumo suvokimo iliuzija. Skrendant virš dykumos, sniegynų ar vandenyno, pilotas gali patirti iliuziją, kad skrenda didesniame aukštyje, negu yra iš tikrųjų. Tai yra dėl vizualinės informacijos − išorinių atskaitos taškų − trūkumo. Gilumo suvokimo iliuzija susidaro ir skrendant blogo matomumo sąlygomis − per rūką, lietų ar dūmus. Matomi objektai atrodo esą toliau, negu yra iš tikrųjų.
e) Struktūros iliuzija. Dykumoje, žiūrint pro įkaitusio oro bangas, tiesios linijos gali atrodyti banguotos. Tokią iliuziją sukelia ne tik šilumos bangos, bet ir krintantis sniegas, lietus, šlapdriba. Žiūrint pro stiprų lietų, gali atrodyti, kad orlaivio aeronavigacinės ugnys yra kitoje vietoje, ar viena atrodyti kaip dvi. Orlaivio kabinos stiklai dėl šviesos refrakcijos tam tikromis sąlygomis taip pat gali sudaryti struktūros iliuziją.
f)Autokinezė. Tamsoje žiūrint į nejudantį šviesos šaltinį ilgiau kaip keletą sekundžių, jis pradeda judėti. Tai yra autokinezės iliuzija. Buvęs nejudantis šviesos šaltinis pradeda judėti švytuokliniais judesiais. Net ir žinant, kad tas šviesos šaltinis negali judėti, ir į jį žiūrint labai įdėmiai, matomas jo judėjimas nenustoja.
g) Atvirkščios perspektyvos iliuzija. Skrendant naktį pasirodęs kitas orlaivis gali atrodyti tolstąs, kai iš tikrųjų jis artėja. Ši iliuzija dažnai patiriama naktį stebint lygiagrečiu kursu skrendantį orlaivį. Norėdami nustatyti skrydžio kryptį, įgulos nariai turi stebėti orlaivio aeronavigacines ugnis ir santykinę tarpusavio padėtį. Jei ugnių intensyvumas stiprėja − orlaivis artėja, jei silpnėja − tolsta.

Vestibiuliarinės iliuzijos. Dėl kampinio pagreičio įtakos puslankiniams kanalams gali kilti somatogyrinės ar somatogravinės iliuzijos.

Proprioceptorių siunčiama informacija, jeigu jos nepalaiko kitų sensorinių sistemų siunčiama informacija, gali sukelti klaidingą kūno padėties pojūtį. Atliekant posūkį, kūnas dėl įcentrinės jėgos pasunkėja ir susidaro kilimo iliuzija. Posūkiui pasibaigus, kūnas palengvėja ir atsiranda žemėjimo iliuzija. Proprioreceptinė iliuzija viena pasireiškia retai.

Dažna problema aviacijoje yra artėjančio orlaivio santykinio aukščio ir galimo susidūrimo rizikos įvertinimas. Toli skrendantys orlaiviai gali atrodyti skrendantys aukščiau, bet prasilenkiant būna žemesniame aukštyje. Kalnų viršūnės, debesys iš toli atrodo iškilę virš lėktuvo trajektorijos, bet artėjant prie jų žemėja.

Kreiseriniame skrydyje taip pat gali pasitaikyti ir kitos vizualinės (reliatyvaus judėjimo, žemės šviesų, gilumos bei struktūros supainiojimo), vestibuliarinės (somatogyrinės, somatogravinės) iliuzijos.

Kraujotakos sistema užtikrina, kad į kiekvieną ląstelę būtų tiekiamas deguonis ir pašalinamas anglies dioksidas. Deguonis reikalingas maisto medžiagų oksidacijai. Nors pagrindinis energijos šaltinis yra angliavandeniai, energija taip pat yra gaunama ir iš baltymų bei riebalų. Angliavandeniai yra sudaryti vien iš anglies, deguonies ir vandens, todėl audiniuose, reaguodami su deguonimi, jie išskiria energiją.

Šis audiniuose vykstantis energijos gamybos procesas vadinamas vidiniu kvėpavimu. Įkvepiamas atmosferinis deguonis patenka į plaučius, iš ten jį kraujas išnešioja po visą kūną.

Stiprus alerginis priepuolis gali sukelti kvėpavimo pasunkėjimą ir koncentracijos sumažėjimą dėl histamino poveikio. Teisingas atsakymas yra kvėpavimo pasunkėjimas.

Oro slėgis, kylant aukštyn, mažėja. Aukščiai, kuriuose oro slėgis sumažėja 25 %, 50 % ir 75 %, yra šie:
25 % MSL - 8000 ft
50 % MSL - 18000 ft
75 % MSL - 36000 ft