Testas išlaikytas!
Testas neišlaikytas!
Rezultatas: 95 %
Teisingai atsakyta į 38 iš 40 klausimų.
Adiabatinio proceso metu oro masė šyla. Kokiu atveju tai vyksta?
64% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Adiabatinis procesas – tai oro temperatūros ir slėgio kitimas be šilumos mainų su aplinka. Pavyzdžiui, tam tikras oro kiekis pradėjęs kilti aukštyn patenka į mažesnio slėgio aplinką ir plečiasi. Jam plečiantis naudojama vidinė energija, todėl kylančio oro temperatūra krinta. O besileidžianti oro masė patenka į didesnio slėgio aplinką, yra suspaudžiama ir įšyla.
Konvekcinė (terminė) turbulencija atsiranda dėl:
79% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Konvekcinė turbulencija atsiranda dėl vertikalių oro srautų nevienodo judėjimo. Konvekciją sąlygoja Žemės paviršiaus įšilimas. Šiltas oras kyla aukštyn ir tampa konvekcinėmis srovėmis. Kadangi konvekcinės srovės (ir konvekcinė turbulencija) priklauso nuo šilto kylančio oro, tai ji stipriausia būna vasaros dienomis. Faktinė turbulencijos priežastis yra skirtingas kylančio ir besileidžiančio oro greitis. Šis skirtumas atsiranda dėl nevienodo Žemės paviršiaus įšilimo. Keliai, bet kurie grįsti paviršiai, dirbamos žemės, smėlio plotai, kalnai sukelia stipriausias kylančias konvekcines sroves. Vandens paviršiai (ežeras, jūra ir kt.) bei augalija (medžiais, žole ir kt.) apželdinti plotai sukelia silpnas konvekcines sroves ir dažniausiai jos būna žemyneigės. Skrendant virš įvairių žemyneigių ir aukštyneigių srovių orlaivis yra blaškomas.
Terminė atmosferos turbulencija, arba konvekcija, atsiranda dėl oro tankio skirtumų sukeliamos jėgos poveikio.
Kildamas oras vėsta. Kai jis atvėsta iki aplinkos temperatūros, jis sustoja judėjęs aukštyn. Jei kylančio oro temperatūra atvėsta iki rasos taško, tame lygyje pradeda kondensuotis vandens garai ir susidaro kamuoliniai debesys. Skrydžio metu sutikus didelėje zonoje tokius debesis galima spręsti, kad žemiau jų yra konvekcinė turbulencija. Kamuoliniai debesys esant “gražiam orui” nurodo viršutinę turbulencijos ribą. Oras virš šių debesų yra labai lygus. Taip yra todėl, kad kylančios oro srovės atvėsta iki aplinkos temperatūros ir nebegali daugiau kilti. Daugeliu atvejų konvekcinės turbulencijos galima išvengti skrendant virš kamuolinių debesų.
Terminė atmosferos turbulencija, arba konvekcija, atsiranda dėl oro tankio skirtumų sukeliamos jėgos poveikio.
Kildamas oras vėsta. Kai jis atvėsta iki aplinkos temperatūros, jis sustoja judėjęs aukštyn. Jei kylančio oro temperatūra atvėsta iki rasos taško, tame lygyje pradeda kondensuotis vandens garai ir susidaro kamuoliniai debesys. Skrydžio metu sutikus didelėje zonoje tokius debesis galima spręsti, kad žemiau jų yra konvekcinė turbulencija. Kamuoliniai debesys esant “gražiam orui” nurodo viršutinę turbulencijos ribą. Oras virš šių debesų yra labai lygus. Taip yra todėl, kad kylančios oro srovės atvėsta iki aplinkos temperatūros ir nebegali daugiau kilti. Daugeliu atvejų konvekcinės turbulencijos galima išvengti skrendant virš kamuolinių debesų.
Dulksna iškrenta iš:
80% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Dulksna – kritulių rūšis, kuomet krenta labai smulkūs (0,05-0,5 mm) skystieji krituliai, pasižymintys mažu kritimo greičiu (<0,3 m/s) bei lengvai pernešami horizontalia kryptimi. Dėl menkos masės lašelių kritimo greitis labai mažas. Dulksna krinta iš žemųjų sluoksninių debesų arba iš rūko. Dulksna Lietuvoje dažniausiai būna rudenį ir šiltųjų žiemos ciklonų metu.
Apatinio aukšto sluoksniniai debesys
Stratocumulus (Sc) - Sluoksniniai kamuoliniai - 0,6-1,5 km; dydis - keli šimtai metrų. Labai retai iškrinta mažo intensyvumo ir negausūs krituliai.
Stratus (St) - Sluoksniniai - 0,1-0,7 km; dydis - keli šimtai metrų. Labai retai iškrinta mažo intensyvumo ir negausūs krituliai.
Nimbostratus (Ns) - Sluoksniniai lietaus - 0,1-0,7 km; dydis - nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų. Ištisinis lietus.
Nustatyta, jog debesų, iš kurių krenta dulksna, vidutinis storis nesiekia 1 km, vidutinio intensyvumo krituliai krenta iš 2–3 km storio, o liūtiniai krituliai – iš storesnių negu 3 km debesų.
Apatinio aukšto sluoksniniai debesys
Stratocumulus (Sc) - Sluoksniniai kamuoliniai - 0,6-1,5 km; dydis - keli šimtai metrų. Labai retai iškrinta mažo intensyvumo ir negausūs krituliai.
Stratus (St) - Sluoksniniai - 0,1-0,7 km; dydis - keli šimtai metrų. Labai retai iškrinta mažo intensyvumo ir negausūs krituliai.
Nimbostratus (Ns) - Sluoksniniai lietaus - 0,1-0,7 km; dydis - nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų. Ištisinis lietus.
Nustatyta, jog debesų, iš kurių krenta dulksna, vidutinis storis nesiekia 1 km, vidutinio intensyvumo krituliai krenta iš 2–3 km storio, o liūtiniai krituliai – iš storesnių negu 3 km debesų.
Kuom pavojingas skrydis per radiacinį rūką?
70% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Radiacinių rūkų vertikalus išsivystymas gali būti nuo kelių iki kelių dešimčių metrų. Ypač tankūs jie būna apatiniuose sluoksniuose, kur oras atšąla labiausiai. Kylant aukštyn jų tankis staigiai mažėja. Skrendant per rūką gerai matosi upės, stambūs antžeminiai orientyrai ir šviesos. Horizontalus matomumas prie Žemės paviršiaus gali būti 100 m ir mažiau. Staigiai blogėja nuožulnusis matomumas įskrendant į rūko sluoksnį leidžiantis. Skrydis virš radiacinio rūko sunkumų nekelia, nes šio tipo rūkas dažniausiai išsidėsto “dėmėmis” ir vizualus skrydis tuomet įmanomas.
Žemės atmosfera pagal savybes ir cheminę sudėtį skirstoma į:
77% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Pagal sudėtį atmosfera skirstoma į homosferą ir heterosferą. Homosfera apima sluoksnį iki 80–100 km aukščio ir pasižymi tuo, kad šiame sluoksnyje pagrindinių atmosferos dujų procentinė sudėtis (taip pat jų molinė masė) išlieka pastovi. Virš jos esančioje heterosferoje atmosferos sudėtis didėjant aukščiui kinta. Greitai didėja lengvųjų dujų (H2, He), o mažėja sunkiųjų dujų (Ar) procentinė dalis. Šias dalis skiria pereinamasis sluoksnis, vadinamas turbopauze.
Kas charakterizuoja apledėjimo intensyvumą?
94% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Apledėjimo intensyvumas charakterizuojamas ledo, kuris nusėda ant orlaivio paviršiaus, storiu per laiko vienetą. Orlaivio sparną esant neigiamai temperatūrai apteka debesies oro srautas, kuriame yra peršaldytų vandens lašelių. Lašelių judėjimas arti orlaivio sparno priklauso nuo oro klampumo, skrydžio greičio, lašelio spindulio, orlaivio sparno storio. Kuo didesni lašai debesyje ir didesnis aptekėjimo greitis, tuo didesnė lašo inercijos jėga, tuo didesnė tikimybė, kad daugiau lašų nusės ant plokštumos plonos dalies per laiko vienetą.
Šiltasis frontas paprastai juda:
79% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Šiltasis frontas juda 16 - 40 km/h.
Šaltasis frontas juda 40 - 50 km/h (maksimaliai iki 100 km/h).
Šaltasis frontas juda 40 - 50 km/h (maksimaliai iki 100 km/h).
Vėjo krypties dažnio vaizdavimas:
85% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Norint apibūdinti vietovės vėjo režimą yra nustatomos kiekvienos vėjo krypties pasikartojimas per tam tikrą laiko tarpą. Pagal tai yra sudaroma diagrama, kurioje nuo koordinačių sistemos pradžios horizonto rumbų kryptimi yra atidedamos atkarpos, kurių ilgis proporcingas tos krypties vėjo pasikartojimo dažniui. Atkarpų galai yra sujungiami linija, o tykos pasikartojimo dažnis atitinka apskritimo, brėžiamo apie koordinačių sistemos pradžią, spindulio ilgį. Tokia diagrama vadinama vėjų rože
Koks būsenos pasikeitimas vadinamas sušalimu?
93% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Agregatinės būsenos pasikeitimas (virsmas) yra perėjimas iš vienos būsenos į kitą. Paprasčiausias pavyzdys yra skysto vandens sušalimas į ledą arba virtimas į garus. Dėl agregatinės būsenos pasikeitimo keičiasi medžiagos fizinės savybės, tačiau chemiškai medžiaga išlieka ta pati. Vandens atveju, jo molekulės išlieka sudarytos iš dviejų vandenilio ir vieno deguonies atomo. Tačiau sušalusiame vandenyje molekulės susijungia į tam tikrą struktūrą, vadinamą kristaline; skystame vandenyje molekulės gali judėti viena kitos atžvilgiu, o dujinės formos vanduo (garai) laisvai juda erdvėje retai viena su kita susidurdamos.
Šilumos perdavimas, esant horizontaliai oro masių pernašai, vadinamas:
68% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Advekcija – oro ir jo savybių pernaša horizontalia kryptimi.
Temperatūra vietovėje gali keistis ir dėl oro judėjimo horizontalia kryptimi (advekcinė kaita). Vykstant šilumos advekcijai, į vietovę patenka aukštesnės, o šalčio advekcijos metu – žemesnės temperatūros oras. Šilumos (arba šalčio) advekcija yra labai svarbus temperatūros kaitą lemiantis faktorius.
Temperatūra vietovėje gali keistis ir dėl oro judėjimo horizontalia kryptimi (advekcinė kaita). Vykstant šilumos advekcijai, į vietovę patenka aukštesnės, o šalčio advekcijos metu – žemesnės temperatūros oras. Šilumos (arba šalčio) advekcija yra labai svarbus temperatūros kaitą lemiantis faktorius.
Nuo ko priklauso vadens garų kiekis, kurį gali priimti tam tikras oro tūris?
74% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Vandens garų kiekis, kurį gali priimti tam tikras oro tūris priklauso nuo oro temperatūros. Tas kiekis yra tuo didesnis, kuo aukštesnė oro temperatūra. Pasiekus tokį ribinį vandens garų kiekį oras tampa pilnai prisotintu.
Virš vandenyno perkūnijų maksimumas fiksuojamas:
74% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Virš sausumos vidutinėse platumose perkūnijos būdingos šiltajam metų laikui, kadangi tik tada ore yra pakankamai drėgmės itin galingiems kamuoliniams lietaus (Cb) debesims susiformuoti. Žiemą perkūnijos labai retos.
Virš vandenyno vasarą stratifikacija dienos metu dažniausiai būna pastovi. Todėl perkūnijų maksimumas virš stambių vandens telkinių fiksuojamas rudenį bei žiemą, kai vandens paviršiaus temperatūra tampa aukštesnė nei oro.
Virš vandenyno vasarą stratifikacija dienos metu dažniausiai būna pastovi. Todėl perkūnijų maksimumas virš stambių vandens telkinių fiksuojamas rudenį bei žiemą, kai vandens paviršiaus temperatūra tampa aukštesnė nei oro.
Kaip, ore mažėjant vandens garų slėgiui, keičiasi rasos taško temperatūra?
70% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Kad susidarytu advekcinis rūkas, reikia:
69% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Santrupa OBSC TS SIGMET informacijoje reiškia:
84% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
TS - perkūnija
OBSC - užtemtydas
Obscured thunderstorm or cumulonimbus: Obscured by haze, smoke or cloud or cannot be readily seen due to darkness.
OBSC - užtemtydas
Obscured thunderstorm or cumulonimbus: Obscured by haze, smoke or cloud or cannot be readily seen due to darkness.
Kuriuo dienos metu vėjas būna stipriausias?
95% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Stipriausias vėjas būna popietinėmis valandomis, kai paklotinis paviršius labai įšilęs, o silpniausias – naktį.
Kaip vadinamas tolygus oro judėjimas, kai trys jėgos atstoja viena kitą?
44% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Jei izobaros tam tikroje lauko dalyje nėra tiesios linijos, kartu su barinio gradiento ir Koriolio jėga, judantį orą pradeda veikti ir išcentrinė jėga. Išcentrinė jėga (C) yra visada nukreipta išorėn, trajektorijos išsigaubimo kryptimi, o jos dydis apskaičiuojamas taip:
C = v²/r
kur v – vėjo greitis, o r – judančio oro trajektorijos spindulys. Tai reiškia: kuo greičiau juda oras didelio kreivumo (mažas spindulys) trajektorija, tuo stipriau jis yra išcentrinės jėgos veikiamas. Dažniausiai išsigaubusios trajektorijos spindulys sinoptinio masto barinėse sistemose yra didelis, todėl išcentrinės jėgos poveikis yra žymiai mažesnis negu barinio gradiento ar Korioliso jėgos. Tačiau nedideliuose sūkuriuose su itin dideliais bariniais gradientais (tropiniuose ciklonuose, viesuluose) išcentrinės jėgos poveikis ir svarba labai stipriai išauga.
Taigi tolygaus oro judėjimo atveju trys jėgos atstoja viena kitą. Toks judėjimas vadinamas gradientiniu, o vėjas – gradientiniu vėju. Jei oro judėjimo trajektorija yra išlinkusi, tai kiekvieno šia trajektorija judančio taško kryptis sutaps su liestinės išlinkimo kryptimi. Gradientinio judėjimo metu trajektorijos sutampa su izobaromis. Kaip ir geostrofinio vėjo atveju, gradientinis vėjas nukreiptas pagal izobaras, tačiau šiuo atveju izobaros yra ne tiesės, o apskritimo formos.
C = v²/r
kur v – vėjo greitis, o r – judančio oro trajektorijos spindulys. Tai reiškia: kuo greičiau juda oras didelio kreivumo (mažas spindulys) trajektorija, tuo stipriau jis yra išcentrinės jėgos veikiamas. Dažniausiai išsigaubusios trajektorijos spindulys sinoptinio masto barinėse sistemose yra didelis, todėl išcentrinės jėgos poveikis yra žymiai mažesnis negu barinio gradiento ar Korioliso jėgos. Tačiau nedideliuose sūkuriuose su itin dideliais bariniais gradientais (tropiniuose ciklonuose, viesuluose) išcentrinės jėgos poveikis ir svarba labai stipriai išauga.
Taigi tolygaus oro judėjimo atveju trys jėgos atstoja viena kitą. Toks judėjimas vadinamas gradientiniu, o vėjas – gradientiniu vėju. Jei oro judėjimo trajektorija yra išlinkusi, tai kiekvieno šia trajektorija judančio taško kryptis sutaps su liestinės išlinkimo kryptimi. Gradientinio judėjimo metu trajektorijos sutampa su izobaromis. Kaip ir geostrofinio vėjo atveju, gradientinis vėjas nukreiptas pagal izobaras, tačiau šiuo atveju izobaros yra ne tiesės, o apskritimo formos.
Meteorologinės sąlygos palankios orlaivio elektrinimuisi:
87% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Kokios yra perkūnijos egzistavimo ciklo stadijos:
85% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Vystantis perkūnijos debesims, išskiriamos 3 stadijos:
1-oji stadija – debesies vystymasis. Pradžioje susidaro kamuolinis Cu hum debesis, kuris po truputį vystosi į galingesnį Cu cong debesį, kol susidaro perkūnijos Cb debesis. Cu debesų viršutinė riba yra 1500-2500 m aukštyje, o Cu cong – 4-5 km aukštyje. Prasideda žemyneigiai oro srautai, iškrinta krituliai. Viršutinėje dalyje būdingas ledėjimas.
2-oji stadija – maksimalus išsivystymas. Kamuoliniai debesys pasidaro žymiai didesni ir sunkesni. Kadangi kylantis oras daugiau negali jų išlaikyti, iškrinta liūtiniai krituliai, kruša. Tuomet šaltas sausas oras pradeda patekti į debesį, kadangi jis yra sunkesnis už šiltą orą. Šaltas oras pradeda leistis ir taip išstumia dar daugiau kritulių. Tuo tarpu aukštyneigiai srautai gali siekti 30 m/s. Visi su perkūnija susiję reiškiniai tuomet intensyviausi, žaibavimo tikimybė didžiausia.
3-ioji stadija – Cb debesies irimas. Debesies viršūnė, sudaryta iš Ci debesų, pasidaro plokščia ir debesis pradeda irti. Cb debesis nusileidžia žemyn ir išsiplečia ploto atžvilgiu. Vyrauja žemyneigiai oro srautai. Kadangi šiltas drėgnas oras nekyla, nesiformuoja vandens lašeliai, krituliai ne tokie intensyvūs, nors kartais stebimi ir liūtiniai krituliai. Žaibavimo tikimybė taip pat išlieka. Debesis pradeda irti nuo apačios.
Visos Cb debesies vystymosi stadijos trunka 3–5 val. Perkūnijos debesis horizontaliai užima 3–50 km skersmens plotą. Apatinė jo riba yra 1,0–1,5 km aukštyje, viršutinė – 8–14 km vidutinėse platumose, o tropikuose 16–18 ar net 20–21 km aukštyje. Taigi perkūnijos debesis vertikaliai apima beveik visą troposferą, kartais per tropopauzę prasiskverbia ir į stratosferą.
1-oji stadija – debesies vystymasis. Pradžioje susidaro kamuolinis Cu hum debesis, kuris po truputį vystosi į galingesnį Cu cong debesį, kol susidaro perkūnijos Cb debesis. Cu debesų viršutinė riba yra 1500-2500 m aukštyje, o Cu cong – 4-5 km aukštyje. Prasideda žemyneigiai oro srautai, iškrinta krituliai. Viršutinėje dalyje būdingas ledėjimas.
2-oji stadija – maksimalus išsivystymas. Kamuoliniai debesys pasidaro žymiai didesni ir sunkesni. Kadangi kylantis oras daugiau negali jų išlaikyti, iškrinta liūtiniai krituliai, kruša. Tuomet šaltas sausas oras pradeda patekti į debesį, kadangi jis yra sunkesnis už šiltą orą. Šaltas oras pradeda leistis ir taip išstumia dar daugiau kritulių. Tuo tarpu aukštyneigiai srautai gali siekti 30 m/s. Visi su perkūnija susiję reiškiniai tuomet intensyviausi, žaibavimo tikimybė didžiausia.
3-ioji stadija – Cb debesies irimas. Debesies viršūnė, sudaryta iš Ci debesų, pasidaro plokščia ir debesis pradeda irti. Cb debesis nusileidžia žemyn ir išsiplečia ploto atžvilgiu. Vyrauja žemyneigiai oro srautai. Kadangi šiltas drėgnas oras nekyla, nesiformuoja vandens lašeliai, krituliai ne tokie intensyvūs, nors kartais stebimi ir liūtiniai krituliai. Žaibavimo tikimybė taip pat išlieka. Debesis pradeda irti nuo apačios.
Visos Cb debesies vystymosi stadijos trunka 3–5 val. Perkūnijos debesis horizontaliai užima 3–50 km skersmens plotą. Apatinė jo riba yra 1,0–1,5 km aukštyje, viršutinė – 8–14 km vidutinėse platumose, o tropikuose 16–18 ar net 20–21 km aukštyje. Taigi perkūnijos debesis vertikaliai apima beveik visą troposferą, kartais per tropopauzę prasiskverbia ir į stratosferą.
Kurio adiabatinio proceso metu oro temperatūros kitimo greitis visada yra vienodas?
92% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Adiabatinis prisotinto oro kilimas yra vadinamas drėgnaadiabatiniu procesu. Jei sausaadiabatinio proceso metu oro temperatūros kitimo greitis visada yra vienodas (0,98 °C/100 m), tai drėgnaadiabatinio proceso metu oro temperatūros kitimo greitis varijuoja ir priklauso nuo kondensacijos proceso intensyvumo. Šis kitimo greitis vadinamas drėgnaadiabatiniu gradientu. Kadangi drėgnaadiabatinio proceso metu oro tūrio vidinė energija keičiasi ne taip greitai, tai ir drėgnaadiabatinis gradientas yra visada mažesnis už sausaadiabatinį.
Atmosferos frontų sąlyginis skiriamasis paviršius su būdinga didele meteorologinių elementų kaita:
52% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Atmosferos frontas – tai skirtingų oro masių pereinamoji zona. Jų sąlyginis skiriamasis paviršius su būdinga didele meteorologinių elementų kaita vadinamas frontiniu paviršiumi. Pereinamosios zonos plotis gali būti keliasdešimt kilometrų, o storis – mažiau už vieną kilometrą. Mažą storį lemia tai, kad paviršius yra labai nuožulnus. Atmosferos fronto paviršiaus susikirtimas su Žemės paviršiumi vadinamas atmosferos fronto linija. Šios linijos vaizduojamos žemėlapiuose. Atmosferoje nuolatos vyksta fronto genezė ir frontolizė.
Dėl ko atsiranda vėją veikianti trinties jėga?
77% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Kada dažniausiai susidaro šiltasis okliuzijos frontas?
67% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Kuriuo metų laiku radiaciniai rūkai yra pavojingiausi?
79% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Šaltuoju metų laiku radiaciniai rūkai yra pavojingesni negu šiltuoju. Šiuo periodu nusistovėjus giedram orui dėl nuolatinio išspinduliavimo keleto dienų bėgyje oras atšąla ir rūkas gali išplisti į didelį aukštį. Tuomet radiacinio rūko vertikalus išsivystymas siekia nuo kelių šimtų metrų iki 1,5-2 km ir išsilaiko iki kelių parų.
Visi reiškiniai, susiję su perkūnija, maksimalų intensyvumą turi:
85% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Vystantis perkūnijos debesims, išskiriamos 3 stadijos:
1-oji stadija – debesies vystymasis. Pradžioje susidaro kamuolinis Cu hum debesis, kuris po truputį vystosi į galingesnį Cu cong debesį, kol susidaro perkūnijos Cb debesis. Cu debesų viršutinė riba yra 1500-2500 m aukštyje, o Cu cong – 4-5 km aukštyje. Prasideda žemyneigiai oro srautai, iškrinta krituliai. Viršutinėje dalyje būdingas ledėjimas.
2-oji stadija – maksimalus išsivystymas. Kamuoliniai debesys pasidaro žymiai didesni ir sunkesni. Kadangi kylantis oras daugiau negali jų išlaikyti, iškrinta liūtiniai krituliai, kruša. Tuomet šaltas sausas oras pradeda patekti į debesį, kadangi jis yra sunkesnis už šiltą orą. Šaltas oras pradeda leistis ir taip išstumia dar daugiau kritulių. Tuo tarpu aukštyneigiai srautai gali siekti 30 m/s. Visi su perkūnija susiję reiškiniai tuomet intensyviausi, žaibavimo tikimybė didžiausia.
3-ioji stadija – Cb debesies irimas. Debesies viršūnė, sudaryta iš Ci debesų, pasidaro plokščia ir debesis pradeda irti. Cb debesis nusileidžia žemyn ir išsiplečia ploto atžvilgiu. Vyrauja žemyneigiai oro srautai. Kadangi šiltas drėgnas oras nekyla, nesiformuoja vandens lašeliai, krituliai ne tokie intensyvūs, nors kartais stebimi ir liūtiniai krituliai. Žaibavimo tikimybė taip pat išlieka. Debesis pradeda irti nuo apačios.
Visos Cb debesies vystymosi stadijos trunka 3–5 val. Perkūnijos debesis horizontaliai užima 3–50 km skersmens plotą. Apatinė jo riba yra 1,0–1,5 km aukštyje, viršutinė – 8–14 km vidutinėse platumose, o tropikuose 16–18 ar net 20–21 km aukštyje. Taigi perkūnijos debesis vertikaliai apima beveik visą troposferą, kartais per tropopauzę prasiskverbia ir į stratosferą.
1-oji stadija – debesies vystymasis. Pradžioje susidaro kamuolinis Cu hum debesis, kuris po truputį vystosi į galingesnį Cu cong debesį, kol susidaro perkūnijos Cb debesis. Cu debesų viršutinė riba yra 1500-2500 m aukštyje, o Cu cong – 4-5 km aukštyje. Prasideda žemyneigiai oro srautai, iškrinta krituliai. Viršutinėje dalyje būdingas ledėjimas.
2-oji stadija – maksimalus išsivystymas. Kamuoliniai debesys pasidaro žymiai didesni ir sunkesni. Kadangi kylantis oras daugiau negali jų išlaikyti, iškrinta liūtiniai krituliai, kruša. Tuomet šaltas sausas oras pradeda patekti į debesį, kadangi jis yra sunkesnis už šiltą orą. Šaltas oras pradeda leistis ir taip išstumia dar daugiau kritulių. Tuo tarpu aukštyneigiai srautai gali siekti 30 m/s. Visi su perkūnija susiję reiškiniai tuomet intensyviausi, žaibavimo tikimybė didžiausia.
3-ioji stadija – Cb debesies irimas. Debesies viršūnė, sudaryta iš Ci debesų, pasidaro plokščia ir debesis pradeda irti. Cb debesis nusileidžia žemyn ir išsiplečia ploto atžvilgiu. Vyrauja žemyneigiai oro srautai. Kadangi šiltas drėgnas oras nekyla, nesiformuoja vandens lašeliai, krituliai ne tokie intensyvūs, nors kartais stebimi ir liūtiniai krituliai. Žaibavimo tikimybė taip pat išlieka. Debesis pradeda irti nuo apačios.
Visos Cb debesies vystymosi stadijos trunka 3–5 val. Perkūnijos debesis horizontaliai užima 3–50 km skersmens plotą. Apatinė jo riba yra 1,0–1,5 km aukštyje, viršutinė – 8–14 km vidutinėse platumose, o tropikuose 16–18 ar net 20–21 km aukštyje. Taigi perkūnijos debesis vertikaliai apima beveik visą troposferą, kartais per tropopauzę prasiskverbia ir į stratosferą.
Erdvė, kurioje Žemės magnetinis laukas sąveikauja su įelektrintų kosminių dalelių srautais:
73% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Magnetosfera – tai erdvė, kurioje Žemės magnetinis laukas sąveikauja su įelektrintų kosminių dalelių srautais. Magnetosfera prasideda 1000 km aukštyje virš Žemės paviršiaus. Iš dieninės pusės magnetosfera nutolsta iki 70 000 km, iš naktinės – daugiau nei 5 mln. km.
Žemės magnetinis laukas atstumia dideliu greičiu judančias elektringąsias daleles. Todėl didžioji Saulės vėjo dalis, susidūrusi su Žemės magnetiniu lauku, pastarąjį deformuoja, tačiau neprasiskverbia Žemės link. Šis srautas, spausdamas Saulės pusėn atkreiptą magnetosferos dalį apteka mūsų planetą ir sklinda tolyn į kosmosą.
Visų įsimagnetinusių kūnų sukurto magnetinio lauko jėgos linijos sueina į du polius. Taip pat ir Žemės magnetinės linijos ties magnetiniais poliais priartėja prie Žemės paviršiaus. Kadangi tam tikra įelektrintų kosminių dalelių dalis kerta magnetinį Žemės barjerą ir yra sugaunamos vidiniuose magnetosferos sluoksniuose, jos pradeda judėti pagal magnetinio lauko linijas tarp abiejų polių. Ypač didelis tokių dalelių kiekis į vidinius magnetosferos sluoksnius patenka, esant dideliam Saulės aktyvumui bei tuo laiku vykstant galingiems Saulės plazmos išmetimams į aplinką.
Šios palei magnetinio lauko jėgos linijas judančios dalelės sudaro vadinamąją radiacinę Van Aleno juostą. Juostos viduryje kaupiasi protonai, o viršuje ir apačioje – elektronai. Prie kosminės kilmės dalelių prisideda ir jonizacijos jonosferoje produktai. Dideliu greičiu judančių elektronų ir protonų srautas kelia pavojų dirbtiniams kosminėje erdvėje skriejantiems objektams ir jų įguloms.
Ties poliais įelektrintų kosminių dalelių srautas per susiaurėjimus (kaspus) gali pasiekti viršutinius atmosferos sluoksnius ir įkaitinti bei jonizuoti dujas. Ypač stiprios jonizacijos atveju susidaro gerai matomos poliarinės pašvaistės.
Žemės magnetinis laukas atstumia dideliu greičiu judančias elektringąsias daleles. Todėl didžioji Saulės vėjo dalis, susidūrusi su Žemės magnetiniu lauku, pastarąjį deformuoja, tačiau neprasiskverbia Žemės link. Šis srautas, spausdamas Saulės pusėn atkreiptą magnetosferos dalį apteka mūsų planetą ir sklinda tolyn į kosmosą.
Visų įsimagnetinusių kūnų sukurto magnetinio lauko jėgos linijos sueina į du polius. Taip pat ir Žemės magnetinės linijos ties magnetiniais poliais priartėja prie Žemės paviršiaus. Kadangi tam tikra įelektrintų kosminių dalelių dalis kerta magnetinį Žemės barjerą ir yra sugaunamos vidiniuose magnetosferos sluoksniuose, jos pradeda judėti pagal magnetinio lauko linijas tarp abiejų polių. Ypač didelis tokių dalelių kiekis į vidinius magnetosferos sluoksnius patenka, esant dideliam Saulės aktyvumui bei tuo laiku vykstant galingiems Saulės plazmos išmetimams į aplinką.
Šios palei magnetinio lauko jėgos linijas judančios dalelės sudaro vadinamąją radiacinę Van Aleno juostą. Juostos viduryje kaupiasi protonai, o viršuje ir apačioje – elektronai. Prie kosminės kilmės dalelių prisideda ir jonizacijos jonosferoje produktai. Dideliu greičiu judančių elektronų ir protonų srautas kelia pavojų dirbtiniams kosminėje erdvėje skriejantiems objektams ir jų įguloms.
Ties poliais įelektrintų kosminių dalelių srautas per susiaurėjimus (kaspus) gali pasiekti viršutinius atmosferos sluoksnius ir įkaitinti bei jonizuoti dujas. Ypač stiprios jonizacijos atveju susidaro gerai matomos poliarinės pašvaistės.
Pavėjinėje kalno pusėje susidariusios oro srauto bangos, atkartojančios kalno viršūnę:
73% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Jeigu virš kalnagūbrio 4 – 5 km storio sluoksnyje stebimas vėjo, statmeno kalnagūbriui, sustiprėjimas kylant aukštyn, o terminė atmosferos stratifikacija pastovi (turi inversijos, izotermijos sluoksnių vietą ar temperatūra kylant aukštyn žemėja mažiau negu sausaadiabatinis gradientas), tai pavėjinėje pusėje aukščiau kalnagūbrio susidaro pavėjinės bangos, kartais vadinamos stovinčiomis arba kalnų bangomis. Tokių bangų susidarymui taip pat palankūs statūs kalnų šlaitai. Stovinčios bangos taip vadinamos dėl to, kad jų viršūnės ir slėniai yra vienoje vietoje kalnagūbrio atžvilgiu, o oro dalelytės lyg bėga per jas. Tokių bangų ilgis gali būti nuo 5 iki 50 km, o amplitudė – 100 –150 m. Jos sklinda atmosferoje į aukštį, keletą kartų (4 – 5 ir daugiau) viršijantį kalnagūbrio aukštį, ir gali būti stebimos per visą troposferos storį, o kartais pasklinda ir apatinėje stratosferoje. Paprastai stebimos kelios stovinčių bangų keteros. Esant pakankamam oro drėgnumui kylančių oro masių temperatūra vėsta iki rasos taško ir bangų keterose lygiagrečiai kalnagūbriui susidaro mažai judančios debesų virtinės. Tokie debesys gali būti keliuose aukštuose – vienas aukštas virš kito.
Pasiekusios kalno viršūnę oro masės kitoje pusėje leidžiasi žemyn (dažnai labai dideliu greičiu). Kalnų bangos veikia ne tik orą aukštyje iki kalno viršūnės, bet ir aukščiau. Kildamos oro masės priešvėjinėje kalno pusėje į viršų kartu aukštyn stumia ir viršuje esančius oro sluoksnius. O pavėjinėje pusėje besileidžiant oro masei kartu leidžiasi ir aukščiau esantis oras. Priklausomai nuo atmosferos pastovumo gali susidaryti kalnų bangų zonos, kurios gali būti ypatingai stiprios.
Pasiekusios kalno viršūnę oro masės kitoje pusėje leidžiasi žemyn (dažnai labai dideliu greičiu). Kalnų bangos veikia ne tik orą aukštyje iki kalno viršūnės, bet ir aukščiau. Kildamos oro masės priešvėjinėje kalno pusėje į viršų kartu aukštyn stumia ir viršuje esančius oro sluoksnius. O pavėjinėje pusėje besileidžiant oro masei kartu leidžiasi ir aukščiau esantis oras. Priklausomai nuo atmosferos pastovumo gali susidaryti kalnų bangų zonos, kurios gali būti ypatingai stiprios.
NS debesyse galima sutikti:
87% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Į METAR informacija įjungiami duomenys apie:
82% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Turbulencija atsirandanti dėl Žemės paviršiaus nelygumų:
79% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Orografinė turbulencija – tai oro turbulencija, atsirandanti dėl Žemės paviršiaus nelygumų. Stiprus jos poveikis skrydžiams būna kalvotose vietovėse ir ypač kalnų rajonuose. Kuo stipresnis vėjas ir kuo didesnė kliūtis, tuo intensyvesnė turbulencija. Atmosferos turbulencija, sukelianti intensyvią orlaivio blašką, būna tais atvejais, kai oro srautas nukreiptas statmenai kliūčiai ir jo greitis didesnis nei 8 – 10 m/s. Atmosferos turbulencija kalnuose sustiprėja, kai saulės spinduliai įšildo jų šlaitus arba esant artimiems atmosferos frontams.
Ar tinka terminas CAVOK esant matomumui daugiau kaip 10 km, debesuotumui BKN025CB OVC100
68% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Ceiling and Visibility are OK; specifically, there are no clouds below 5000 feet above aerodrome level (AAL) or minimum sector altitude (whichever is higher) and no cumulonimbus or towering cumulus; visibility is at least 10 kilometres (6 statute miles); and no current or forecast significant weather such as precipitation, thunderstorms, shallow fog or low drifting snow.
Ciklonų rūšys yra:
86% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Saulės spinduliuotė, patenkanti ant horizontalaus paviršiaus ties viršutine atmosferos riba:
64% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Koks būsenos pasikeitimas vadinamas garavimu?
90% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Pagal inversijos sluoksnio apatinės ribos aukštį inversijos skirstomos į:
61% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Inversiją apibūdina aukštis (atstumas nuo Žemės paviršiaus iki inversijos sluoksnio pradžios) ir storis (atstumas nuo inversijos sluoksnio apačios iki viršaus). Priklausomai nuo inversijos tipo šie rodikliai gali kisti nuo kelių metrų iki 2 – 3 kilometrų. Inversijos sluoksniai trukdo keistis vertikalioms oro masėms.
Pagal aukštį yra skiriamos dvi inversijų grupės:
1) priežemines - inversinis sluoksnis prasideda nuo paklotinio paviršiaus;
2) pakiliosios - laisvosios atmosferos (>1500m) - inversinio sluoksnio apatinė riba yra tam tikrame aukštyje virš paviršiaus
Pagal aukštį yra skiriamos dvi inversijų grupės:
1) priežemines - inversinis sluoksnis prasideda nuo paklotinio paviršiaus;
2) pakiliosios - laisvosios atmosferos (>1500m) - inversinio sluoksnio apatinė riba yra tam tikrame aukštyje virš paviršiaus
Slėgio kaita duotąją dieną yra 1 hPa kas 40 ft. Kitą dieną atmosferos slėgis yra toks pats, bet oro temperatūra aukštesnė. Kaip pasikeitė slėgio kaita šią dieną?
70% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Oro tankis didėja didėjant slėgiui ir mažėjant oro temperatūrai. Tačiau didžiausi oro tankio pasikeitimai vyksta kintant slėgiui. Patys žemiausi oro sluoksniai, kuriuos slegia visas atmosferos storis, turi didžiausią tankį. Dėl oro tankio mažėjimo kylant aukštyn tampa aišku, kad slėgio kitimas vyksta greičiau žemuose oro sluoksniuose negu viršutiniuose. Lygiai tą patį galima pasakyti, kad šaltoje oro masėje slėgis kylant aukštyn mažėja greičiau negu šiltoje oro masėje. Todėl esant vienodam slėgiui prie žemės paviršiaus tam tikras slėgis tam tikrame aukštyje šiltoje oro masėje bus aukščiau negu šaltoje oro masėje.
Punktyrinės linijos vertikaliame pjūvyje yra vienodo slėgio paviršiai. Jie vadinami izobariniais paviršiais. Ciklonuose izobariniai paviršiai išlinksta žemyn, anticiklone iškyla aukštyn. Taip pat izobariniai paviršiai išlinksta žemyn ten, kur yra šaltos oro masės, ir išlinksta aukštyn šiltose oro masėse.
Punktyrinės linijos vertikaliame pjūvyje yra vienodo slėgio paviršiai. Jie vadinami izobariniais paviršiais. Ciklonuose izobariniai paviršiai išlinksta žemyn, anticiklone iškyla aukštyn. Taip pat izobariniai paviršiai išlinksta žemyn ten, kur yra šaltos oro masės, ir išlinksta aukštyn šiltose oro masėse.
Sūkuriai vadinami rotoriais susidaro:
83% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Esant dideliam vėjo greičiui (daugiau nei 8 m/s), nukreiptam statmenai kalnagūbriui, už pavėjinio šlaito gali susidaryti sūkuriai, vadinami rotoriais. Tokių sūkurių ašys būna horizontalios ir nukreiptos lygiagrečiai kalnagūbriui. Rotorių diametras gali siekti kelis šimtus ir daugiau metrų. Vertikalaus judėjimo greitis ryškiuose rotoriuose svyruoja nuo 5 iki 10 m/s. Dėl to rotoriuose stebima stipri turbulencija (analoginė turbulencijai kamuoliniuose lietaus debesyse). Kartais viršutinėje rotorinio sūkurio dalyje susidaro atskirti kamuoliniai debesys su nedideliu vertikaliu vystymusi (primena grybo kepurę). Rotoriai dažnai išsidėsto keliose (dažniau trijose) lygiagrečiose kalnagūbriui juostose.
Kurį atmosferos sluoksnį mažiausiai veikia saulės spinduliai?
75% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Troposfera – pats žemiausias ir tankiausias iš pagrindinių atmosferos sluoksnių. Jis tęsiasi iki 7-10 km virš ašigalių ir iki 16-18 km virš pusiaujo. Šiame sluoksnyje susitelkę ¾ visos oro masės. Tiesioginiai saulės spinduliai mažai veikia šią sferą ir ji įšyla nuo žemės paviršiaus. Šiluma pasiskirsto dėl spinduliavmo šilumos apykaitos, vertikalaus turbulentiškumo, vandens garų kondensacijos, sublimacijos, garavimo, ledo kristalų tirpimo ir kt. Kylant aukštyn oro temperatūra vidutiniškai krinta 6,5ºC/1km. Troposferoje yra daug vandens garų, kurie sudaro debesis, kritulius, daug smulkių, priemaišų.
Oro masė anticiklone Šiaurės pusrutulyje juda:
76% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Kokios yra pagrindinės šiltojo fronto charakteristikos:
82% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas