Testas išlaikytas!
Testas neišlaikytas!
Rezultatas: 95 %
Teisingai atsakyta į 38 iš 40 klausimų.
Vėjo greičio skirtumas tarp gretimų oro tūrių vadinamas:
85% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Vėjo greičio ir krypties skirtumas tarp gretimų oro tūrių vadinamas vėjo poslinkiu (wind shear). Ypač stiprus vėjo poslinkis apatiniuose atmosferos sluoksniuose, kur jaučiamas trinties į Žemės paviršių poveikis. Vėjo poslinkis sukelia “mažus sūkurius” tarp dviejų srovių, kurių skirtingi yra kryptis, greitis ar abu kartu. Vėjo poslinkis gali atsirasti atmosferoje bet kuriame aukštyje. Vėjo poslinkis labiausiai tikimas netoli temperatūros inversijos, fronto zonos, ar atmosferos sraujymės. Priklausomai pagal dviejų taškų orientaciją erdvėje vėjo poslinkis gali būti vertikalus ir horizontalus. Ypač stiprus vėjo poslinkis apatiniuose atmosferos sluoksniuose, kur jaučiamas trinties į paklotinį paviršių poveikis.
Vėjo poslinkis yra susijęs su:
1. intensyvios konvekcinės veiklos zonomis (perkūnijos, smarkių liūtinių kritulių židiniai, gūsingi frontai, žemyneigiai srautai);
2. atmosferos frontų židiniais; greitai judančio šaltojo fronto atveju – Cb debesys, gūsingi vėjai prie žemės paviršiaus; šiltojo fronto atveju – vasarą perkūnijos;
3. inversijos sluoksniais (prie žemės paviršiaus vėjas silpnas, o 30-40 m aukštyje ir aukščiau gali siekti 15 m/s);
4. atmosferos sraujymėmis apatiniame atmosferos sluoksnyje, ~200-1500m aukštyje.
Vėjo poslinkis yra susijęs su:
1. intensyvios konvekcinės veiklos zonomis (perkūnijos, smarkių liūtinių kritulių židiniai, gūsingi frontai, žemyneigiai srautai);
2. atmosferos frontų židiniais; greitai judančio šaltojo fronto atveju – Cb debesys, gūsingi vėjai prie žemės paviršiaus; šiltojo fronto atveju – vasarą perkūnijos;
3. inversijos sluoksniais (prie žemės paviršiaus vėjas silpnas, o 30-40 m aukštyje ir aukščiau gali siekti 15 m/s);
4. atmosferos sraujymėmis apatiniame atmosferos sluoksnyje, ~200-1500m aukštyje.
Išskiriami sutemų tipai:
79% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Saulei nusileidus sutemsta ne iš karto, o rytą švinta dar prieš Saulės patekėjimą. Šis reiškinys vadinamas sutemomis (ryto sutemos vadinamos aušra). Sutemos formuojasi todėl, kad Saulė, dar (arba jau) būdama žemiau horizonto, apšviečia aukštuosius atmosferos sluoksnius, kurie savo ruožtu spindulius išsklaido. Šių išsklaidytų Saulės spindulių intensyvumas tuo mažesnis, kuo Saulė yra žemiau horizonto linijos. Yra išskiriamos pilietinės, navigacinės ir astronominės sutemos.
Pilietinės (civilinės) sutemos trunka tol, kol Saulės disko centras nusileidžia iki 6° žemiau horizonto linijos (rytą prasideda tuo metu, kai Saulė užimą tokią pačią padėtį). Pilietinių sutemų metu yra pakankamai šviesu dirbti lauke. Danguje pasirodo ryškiausios žvaigždės ar planetos (pvz., Venera). Sniego danga pilietinių sutemų pradžioje padidina teritorijos apšviestumą.
Navigacinės sutemos siejamos su 12° žemiau horizonto linijos riba. Kai Saulė yra žemiau, sėkmingai laivų navigacijai užtikrinti būtini dirbtiniai šviesos šaltiniai. Navigacinių sutemų metu galima išskirti objektų kontūrus, bet labai sunku tiksliai nustatyti Saulės leidimosi ar kilimo vietą. Danguje matoma nemažai žvaigždžių, o darbas be dirbtinio apšvietimo beveik neįmanomas.
Astronominės sutemos fiksuojamos tuomet, kai Saulė yra 12–18° žemiau horizonto linijos. Jų pabaiga ir nakties pradžia siejama su visišku kiek šviesesnio dangaus skliauto saulėlydžio pusėje išnykimu. Danguje matomos visos žvaigždės.
Pilietinės (civilinės) sutemos trunka tol, kol Saulės disko centras nusileidžia iki 6° žemiau horizonto linijos (rytą prasideda tuo metu, kai Saulė užimą tokią pačią padėtį). Pilietinių sutemų metu yra pakankamai šviesu dirbti lauke. Danguje pasirodo ryškiausios žvaigždės ar planetos (pvz., Venera). Sniego danga pilietinių sutemų pradžioje padidina teritorijos apšviestumą.
Navigacinės sutemos siejamos su 12° žemiau horizonto linijos riba. Kai Saulė yra žemiau, sėkmingai laivų navigacijai užtikrinti būtini dirbtiniai šviesos šaltiniai. Navigacinių sutemų metu galima išskirti objektų kontūrus, bet labai sunku tiksliai nustatyti Saulės leidimosi ar kilimo vietą. Danguje matoma nemažai žvaigždžių, o darbas be dirbtinio apšvietimo beveik neįmanomas.
Astronominės sutemos fiksuojamos tuomet, kai Saulė yra 12–18° žemiau horizonto linijos. Jų pabaiga ir nakties pradžia siejama su visišku kiek šviesesnio dangaus skliauto saulėlydžio pusėje išnykimu. Danguje matomos visos žvaigždės.
Pagrindinės standartinės atmosferos charakteristikos yra:
85% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Terminė (konvekcinė) turbulencija sąlygoja:
84% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Turbulencijos formavimuisi didelę reikšmę turi ir plūdrumo (Archimedo) jėga. Šiltesni ir drėgnesni tankūs oro tūriai kyla į viršų, o šaltesni ir sausesni leidžiasi žemyn. Toks oro maišymasis vyksta tuo intensyviau, kuo greičiau oro temperatūra žemėja didėjant aukščiui, t. y. kuo didesnis vertikalus temperatūros gradientas. Tokia turbulencija vadinama termine turbulencija.
Atmosfèros turbuleñcija - oro netvarkingas judėjimas įvairiomis kryptimis kintančiu greičiu. Atmosferos turbulencijos priežastis – atmosferoje susidarantys įvairaus dydžio sūkuriai. Šį reiškinį matome stebėdami snaigių kritimą pučiant vėjui arba dūmų sklidimą. Laminarinis judėjimas (be turbulencijos), vykstantis prie pat žemės paviršiaus, pereina į turbulentinį, srautui praradus hidrodinaminį pastovumą. Atmosferos turbulencija yra dinaminė ir terminė (konvekcija). Dinaminė atmosferos turbulencija atsiranda, kai gretimuose oro sluoksniuose skirtingi vėjo greičiai. Ji ypač didelė žemutiniuose atmosferos sluoksniuose ir sraujymėse. Terminė atmosferos turbulencija, arba konvekcija, atsiranda dėl oro tankio skirtumų sukeliamos jėgos poveikio. Dažniausiai atmosferos turbulencija kyla ir dėl dinaminių, ir dėl terminių priežasčių. Kai vyrauja palankios terminei atmosferos turbulencijai sąlygos, gali susidaryti škvalai ir stiprūs aukštyneigiai oro srautai, vadinami termikais, kurių greitis iki 20 m/s. Tuo pat metu mažesnio greičio srautai leidžiasi žemyn. Atmosferos turbulencija sukelia intensyvią turbulentinę difuziją, dėl kurios vertikalia kryptimi sparčiai maišosi oro savybės (temperatūra, drėgnis, tankis), susivienodina oro sudėtis, kyla vėjo gūsiai, oro priemaišos pernešamos vertikalia kryptimi, vyksta turbulentinė šilumos apykaita, debesų lašelių koaguliacija. Tai atmosferos mikroturbulencija. Makroturbulencija – ciklonai ir anticiklonai; dėl jų vyksta tarpplatuminė oro masių ir šilumos apykaita.
Atmosfèros turbuleñcija - oro netvarkingas judėjimas įvairiomis kryptimis kintančiu greičiu. Atmosferos turbulencijos priežastis – atmosferoje susidarantys įvairaus dydžio sūkuriai. Šį reiškinį matome stebėdami snaigių kritimą pučiant vėjui arba dūmų sklidimą. Laminarinis judėjimas (be turbulencijos), vykstantis prie pat žemės paviršiaus, pereina į turbulentinį, srautui praradus hidrodinaminį pastovumą. Atmosferos turbulencija yra dinaminė ir terminė (konvekcija). Dinaminė atmosferos turbulencija atsiranda, kai gretimuose oro sluoksniuose skirtingi vėjo greičiai. Ji ypač didelė žemutiniuose atmosferos sluoksniuose ir sraujymėse. Terminė atmosferos turbulencija, arba konvekcija, atsiranda dėl oro tankio skirtumų sukeliamos jėgos poveikio. Dažniausiai atmosferos turbulencija kyla ir dėl dinaminių, ir dėl terminių priežasčių. Kai vyrauja palankios terminei atmosferos turbulencijai sąlygos, gali susidaryti škvalai ir stiprūs aukštyneigiai oro srautai, vadinami termikais, kurių greitis iki 20 m/s. Tuo pat metu mažesnio greičio srautai leidžiasi žemyn. Atmosferos turbulencija sukelia intensyvią turbulentinę difuziją, dėl kurios vertikalia kryptimi sparčiai maišosi oro savybės (temperatūra, drėgnis, tankis), susivienodina oro sudėtis, kyla vėjo gūsiai, oro priemaišos pernešamos vertikalia kryptimi, vyksta turbulentinė šilumos apykaita, debesų lašelių koaguliacija. Tai atmosferos mikroturbulencija. Makroturbulencija – ciklonai ir anticiklonai; dėl jų vyksta tarpplatuminė oro masių ir šilumos apykaita.
Kada dažniausiai susidaro šiltasis okliuzijos frontas?
67% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Šiltasis frontas maksimalų greitį pasiekia:
87% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Šiltajame fronte šilta oro masė stumia tolyn šaltesnę. Prieš priežeminę fronto liniją atmosferos slėgis krinta, o kartu ir stiprėja vėjas. Maksimalų greitį jis pasiekia prieš pat fronto liniją, o už jos vėl susilpnėja. Šilta oro masė fronto paviršiumi kyla lėtai, todėl oras vėsta adiabatiškai ir debesų sistemos bei kritulių zonos išsidėto dideliame plote.
Meteorologinio dydžio kitimas per vieną atstumo vienetą:
91% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Vieno ar kito meteorologinio elemento kiekybinei kitimo erdvėje charakteristikai nustatyti naudojama sąvoka gradientas. Tai – meteorologinio dydžio kitimas per vieną atstumo vienetą. Sluoksnis, kuriame kylant aukštyn oro temperatūra kyla, vadinamas inversija. Sluoksnis, kuriame kylant aukštyn oro temperatūra nekinta, vadinamas izotermija.
Rūkas, kuris gali susidaryti dėl užsitęsusių kritulių iš lėtai judančio šiltojo ar okliuzijos fronto:
73% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Frontiniai rūkai susiję su atmosferos frontais, skiriančiais šiltą ir šaltą oro mases. Dažniausiai frontiniai rūkai susidaro šiltame fronte šaltoje oro masėje, iškrintančių neintensyvių kritulių zonoje. Pagrindinė frontinio rūko susidarymo priežastis yra slėgio sumažėjimas prieš šiltąjį frontą. Tai sąlygoja adiabatinį oro išsiplėtimą prie žemės paviršiaus ir jo atvėsimą. Vandens garai, esantys beveik prisotintame ore, nukritus temperatūrai iki rasos taško ir žemiau, kondensuojasi. To pasekoje ir susidaro frontinis rūkas. Jis užima iki 200 km pločio juostą. Kartais frontinis rūkas gali susilieti su aukščiau esančiais debesimis ar advekciniu rūku, susidariusiu užfrontinėje pusėje šiltoje oro masėje. Frontinis rūkas ypač pavojingas skrydžiams, kai jis susilieja su frontiniais debesimis. Tuo atveju netoli priežeminės fronto linijos nuo pat žemės paviršiaus iki didelių aukščių bus sudėtingos skrydžio sąlygos. Jei frontinis rūkas susilieja su advekciniu rūku, tai sudėtingos skrydžio sąlygos bus dideliame plote.
Nukreipiančioji jėga visada sudaro statų kampą su oro judėjimu ir yra nukreipta į dešinę Šiaurės bei į kairę Pietų pusrutulyje:
91% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Analizuojant oro judėjimą žemės paviršiaus atžvilgiu, būtina atkreipti dėmesį, kad Žemė pati sukasi apie savo ašį kampiniu greičiu lygiu ω, o oras juda kartu su Žeme. Koordinačių sistema, kurios atžvilgiu mes nagrinėjame oro judėjimą, sukasi po judančiu oru, todėl pats judėjimas nukrypsta nuo pirminės krypties stebėtojo atžvilgiu.
Nukreipiančioji jėga visada sudaro statų kampą su oro judėjimu ir yra nukreipta į dešinę Šiaurės bei į kairę Pietų pusrutulyje. Ši jėga nei greitina, nei lėtina oro judėjimą, o tik keičia jo kryptį ir yra vadinama Korioliso jėga.
Nukreipiančioji jėga visada sudaro statų kampą su oro judėjimu ir yra nukreipta į dešinę Šiaurės bei į kairę Pietų pusrutulyje. Ši jėga nei greitina, nei lėtina oro judėjimą, o tik keičia jo kryptį ir yra vadinama Korioliso jėga.
Stiprūs vėjo poslinkiai susiję su sinoptinėmis situacijomis:
74% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Gigantiškos planetinio masto bangos troposferoje abipus poliarinės sraujymės:
75% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Rosbio bangos – tai gigantiškos planetinio masto bangos troposferoje abipus poliarinės sraujymės, suformuotos vandenyno ir sausumos temperatūros kontrastų bei oro judėjimo virš aukštų kalnų. Jų formavimasis bei vystymasis taip pat yra veikiamas ir Korioliso jėgos, kadangi jos poveikio stiprumas yra platumos funkcija. Orui judant iš šiaurės į pietus arba iš pietų į šiaurę, Korioliso jėgos poveikis greitai kinta, kartu keičiasi ir oro judėjimo trajektorija.
Kokiame aukštyje susikaupusi didžiausia ozono koncentracija?
88% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Temperatūros augimas aiškinamas tuo, kad ultravioletinę Saulės spinduliuotę intensyviai sugeria ozonas. Stratosferoje yra daugiau kaip 90 %, viso atmosferos ozono kiekio. Nors didesnis ozono kiekis fiksuojamas visoje stratosferoje, didžiausia koncentracija yra 20–25 km aukštyje. Tačiau, net ir čia ozono molekulių koncentracija yra vos kelios (iki dešimties) milijoninės dalys. Dažnai ši atmosferos dalis (daugiausia sutampanti su stratosfera), pasižyminti santykinai didele ozono koncentracija, yra vadinama ozonosfera arba ozono sluoksniu.
Adiabatinio proceso metu oro masė šyla. Kokiu atveju tai vyksta?
64% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Adiabatinis procesas – tai oro temperatūros ir slėgio kitimas be šilumos mainų su aplinka. Pavyzdžiui, tam tikras oro kiekis pradėjęs kilti aukštyn patenka į mažesnio slėgio aplinką ir plečiasi. Jam plečiantis naudojama vidinė energija, todėl kylančio oro temperatūra krinta. O besileidžianti oro masė patenka į didesnio slėgio aplinką, yra suspaudžiama ir įšyla.
Kokios yra būtinos sąlygos radiaciniam rūkui susidaryti?
75% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Pagal susidarymo sąlygas rūkai gali būti: advekciniai, kai oro masės su tam tikra temperatūra ir drėgnumu yra nunešamos į kitą teritoriją, turinčią kitokią temperatūrą ir drėgnumą, spinduliuotiniai, susidarantieji dėl vietovės atšalimo, ypač esant mažai debesuotam orui, ir mišrūs, advekciniai – spinduliuotiniai, kurie susidaro esant abiem veiksniams. Visi kiti rūkų tipai yra susiję su garavimu, maišymusi, orografija, frontais, pakrančių miestais – tai dažniausiai yra vietinės reikšmės rūkai.
Radiacinis rūkas susidaro ties sausuma, kai dėl Žemės spinduliavimo dažniausiai giedrą dieną arba ramią naktį oras atvėsta iki rasos taško temperatūros. Saulei patekėjus, toks rūkas greitai išsisklaido, bet žiemą gali išsilaikyti net keletą parų. Radiacinio rūko sluoksnis dažniausiai būna plonas, nuo kelių iki dešimties metrų. Spinduliuotinių rūkų susidarymui palankiausios sąlygos yra didelis paros oro temperatūros ir paklotino paviršiaus temperatūros skirtumas.
Radiaciniams rūkams susidaryti reikalingos tokios sąlygos:
• giedra arba tik plunksniniai debesys (padidėjus debesuotumui, žemės paviršius negali pakankamai atvėsti);
• didelis santykinis oro drėgnis pradiniu momentu (kuo jis didesnis, tuo greičiau oras taps prisotintas vandens garų);
• ramus oras, kai vėjo greitis iki 2 m/s (jei vėjas stiprus, padidėja turbulentinis oro maišymasis ir rūkas nesusidaro);
• šalto oro sutekėjimas į daubas, slėnius ir žemumas (čia pirmiausia oro temperatūra nukris į rasos taško, todėl gali susidaryti „rūkas vietomis“).
Radiacinis rūkas susidaro ties sausuma, kai dėl Žemės spinduliavimo dažniausiai giedrą dieną arba ramią naktį oras atvėsta iki rasos taško temperatūros. Saulei patekėjus, toks rūkas greitai išsisklaido, bet žiemą gali išsilaikyti net keletą parų. Radiacinio rūko sluoksnis dažniausiai būna plonas, nuo kelių iki dešimties metrų. Spinduliuotinių rūkų susidarymui palankiausios sąlygos yra didelis paros oro temperatūros ir paklotino paviršiaus temperatūros skirtumas.
Radiaciniams rūkams susidaryti reikalingos tokios sąlygos:
• giedra arba tik plunksniniai debesys (padidėjus debesuotumui, žemės paviršius negali pakankamai atvėsti);
• didelis santykinis oro drėgnis pradiniu momentu (kuo jis didesnis, tuo greičiau oras taps prisotintas vandens garų);
• ramus oras, kai vėjo greitis iki 2 m/s (jei vėjas stiprus, padidėja turbulentinis oro maišymasis ir rūkas nesusidaro);
• šalto oro sutekėjimas į daubas, slėnius ir žemumas (čia pirmiausia oro temperatūra nukris į rasos taško, todėl gali susidaryti „rūkas vietomis“).
Kuriuo paros metu gali kilti audros?
88% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Atmosferos frontai gali praeiti ir perkūnija griaudėti bet kurio paros metu, didžiausia frontinės perkūnijos susidarymo tikimybė yra frontui praeinant.
Vertikalus debesų išsivystymas, perkūnijų ir kritulių išsivystymas taip pat priklauso ir nuo paros laiko. Jie ryškiausi vasarą antroje dienos pusėje. Todėl dažnai to paties fronto debesų sistema ryte (~ 10 val.) sudaryta iš Sc, dieną – iš Cb, o vakare – iš As, Ac, Ci.
Vertikalus debesų išsivystymas, perkūnijų ir kritulių išsivystymas taip pat priklauso ir nuo paros laiko. Jie ryškiausi vasarą antroje dienos pusėje. Todėl dažnai to paties fronto debesų sistema ryte (~ 10 val.) sudaryta iš Sc, dieną – iš Cb, o vakare – iš As, Ac, Ci.
Tropikuose vyraujantys šiaurės rytų ar pietryčių vėjai, beveik nekeičiantys savo krypties per metus:
71% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Pasatas – vėjas, pučiantis ištisus metus šiaurės pusrutulyje pietvakarių, o pietiniame pusrutulyje – šiaurės vakarų kryptimi. Šiuos du srautus skiria nevėjuota zona. Taisyklingiausiai pasatas pučia vandenynuose, tuo tarpu vėjo krypčiai žemynuose daro įtaką vietinės sąlygos. Indijos vandenyne pasatai keičia savo judėjimo kryptį dėl ypatingos pakrantės konfigūracijos ir palaipsniui pereina į musonus. Vidutinis pasato greitis 5–6 m/s, tačiau prie salų ir pusiasalių vėjo greitis dažnai sustiprėja.
Priešpriešinis atmosferos spinduliavimas, tai:
78% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Paklotinis paviršius sugeria dalį saulės radiacijos. Bet garuojant vandeniui dalis radiacijos sugrįžta atgal į atmosferą, kuri sklinda slaptosios ir tikrosios šilumos srautais. Slaptoji šiluma atsiranda dėl vandens fizinių būvių pasikeitimo: kondensacijos, sublimacijos. Tikroji šiluma – konvencinis ir turbulentinis oro maišymasis. Dalį šių spindulių sugeria atmosfera ir pasiunčia juos atgal Žemei – tai priešpriešinis atmosferos spinduliavimas. Žemė nėra juodas kūnas, todėl sugeria ne visus priešpriešinius atmosferos spindulius. Skirtumas tarp Žemės savojo spinduliavimo ir priešpriešinio atmosferos spinduliavimo vadinamas efektyviuoju Žemės paviršiaus spinduliavimu.
Slėgio kaita duotąją dieną yra 1 hPa kas 40 ft. Kitą dieną atmosferos slėgis yra toks pats, bet oro temperatūra aukštesnė. Kaip pasikeitė slėgio kaita šią dieną?
70% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Oro tankis didėja didėjant slėgiui ir mažėjant oro temperatūrai. Tačiau didžiausi oro tankio pasikeitimai vyksta kintant slėgiui. Patys žemiausi oro sluoksniai, kuriuos slegia visas atmosferos storis, turi didžiausią tankį. Dėl oro tankio mažėjimo kylant aukštyn tampa aišku, kad slėgio kitimas vyksta greičiau žemuose oro sluoksniuose negu viršutiniuose. Lygiai tą patį galima pasakyti, kad šaltoje oro masėje slėgis kylant aukštyn mažėja greičiau negu šiltoje oro masėje. Todėl esant vienodam slėgiui prie žemės paviršiaus tam tikras slėgis tam tikrame aukštyje šiltoje oro masėje bus aukščiau negu šaltoje oro masėje.
Punktyrinės linijos vertikaliame pjūvyje yra vienodo slėgio paviršiai. Jie vadinami izobariniais paviršiais. Ciklonuose izobariniai paviršiai išlinksta žemyn, anticiklone iškyla aukštyn. Taip pat izobariniai paviršiai išlinksta žemyn ten, kur yra šaltos oro masės, ir išlinksta aukštyn šiltose oro masėse.
Punktyrinės linijos vertikaliame pjūvyje yra vienodo slėgio paviršiai. Jie vadinami izobariniais paviršiais. Ciklonuose izobariniai paviršiai išlinksta žemyn, anticiklone iškyla aukštyn. Taip pat izobariniai paviršiai išlinksta žemyn ten, kur yra šaltos oro masės, ir išlinksta aukštyn šiltose oro masėse.
Debesys, kurie gali susidaryti banginių procesų metu:
79% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Lenticularis (len.)— lęšiškieji. Debesų, sudarytų iš daugiau ar mažiau izoliuotų lęšio formos elementų, rūšis. Šių elementų kontūrai yra aiškūs, neretai dėl irizacijos įgaunantys rausvą ar žalsvą atspalvį. Dažniausiai formuojasi kalnuotose teritorijose banginių procesų metu. Šiuo atveju debesis būdamas dinaminėje būsenoje gali ilgą laiką išlikti toje pačioje vietoje (žemės paviršiaus atžvilgiu). Kalnuose susiformavę lenticularis debesys gali būti pernešami ir toliau nuo kalnuotų teritorijų. Taip pat lenticularis debesys gali formuotis banginių procesų, ties pakiliųjų inversijų riba, metu (artėjant šaltam arba šaltam okliuzijos frontui). Ši rūšis būdinga cirrocumulus, altocumulus ir stratocumulus debesų formoms. Cirrocumulus lenticularis yra ištisai baltas, tuo tarpu žemesnių aukštų debesyse galima išskirti tamsesnes debesies dalis. Nuo stratocumulus lenticularis debesų altocumulus lenticularis skiriasi savo kampiniu dydžiu (atskiro debesies elemento kampinis dydis* neviršija 5°).
Atmosferikai - tai:
82% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Apledėjus statinio slėgio davikliui kylant ir tęsiant aukštėjimą aukštimatis rodys:
79% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Barinio gradiento jėga ciklone nukreipta:
74% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Horizontalusis barinis gradientas – tai slėgio kitimas horizontalioje plokštumoje izobaroms statmena kryptimi. Jis matuojamas mbar (hPa)/100 km. Horizontalaus barinio gradiento dydį rodo izobarų tankumas: kuo jos tankesnės, tuo didesnis horizontalusis barinis gradientas, taigi jis atvirkščiai proporcingas atstumui tarp izobarų. Vidutinė horizontalaus barinio gradiento vertė lygi 1-3 mbar/100 km.
Oro judėjimas ciklone:
• oras spirale juda iš pakraščio į centrą, kur atmosferos slėgis yra mažiausias;
• dėl Koriolio jėgos oras Šiaurės pusrutulio ciklonuose sukasi prieš laikrodžio rodyklę.
Oro judėjimas ciklone:
• oras spirale juda iš pakraščio į centrą, kur atmosferos slėgis yra mažiausias;
• dėl Koriolio jėgos oras Šiaurės pusrutulio ciklonuose sukasi prieš laikrodžio rodyklę.
Slėgio pokytis horizontalioje plokštumoje yra vadinamas:
75% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Horizontalusis barinis gradientas – tai slėgio kitimas horizontalioje plokštumoje izobaroms statmena kryptimi. Jis matuojamas mbar (hPa)/100 km. Horizontalaus barinio gradiento dydį rodo izobarų tankumas: kuo jos tankesnės, tuo didesnis horizontalusis barinis gradientas, taigi jis atvirkščiai proporcingas atstumui tarp izobarų. Vidutinė horizontalaus barinio gradiento vertė lygi 1-3 mbar/100 km.
Horizontalus barinis gradientas yra viso barinio gradiento dedamoji dalis. Kita dedamoji – vertikalus barinis gradientas. Vertikalia kryptimi slėgis kinta daug greičiau nei horizontalia – normaliomis sąlygomis prie žemės paviršiaus vertikalus barinis gradientas yra apytiksliai lygus 1 hPa/8 m. Šis dydis yra dešimtis tūkstančių kartų didesnis negu horizontalus barinis gradientas. Nepaisant to, oras milžinišku greičiu nejuda į viršų, nes vertikalaus barinio gradiento jėga dažniausiai yra hidrostatinėje pusiausvyroje su sunkio jėga, todėl vertikalus oro judėjimo greitis tik retais atvejais (dažniausiai stiprios konvekcijos metu) yra artimas horizontaliam. Be to, vertikalus barinis gradientas neturi įtakos horizontaliam oro judėjimui, todėl meteorologijoje yra priimta horizontalų barinį gradientą vadinti tiesiog bariniu gradientu.
Oro tankis didėja didėjant slėgiui ir mažėjant oro temperatūrai. Tačiau didžiausi oro tankio pasikeitimai vyksta kintant slėgiui. Patys žemiausi oro sluoksniai, kuriuos slegia visas atmosferos storis, turi didžiausią tankį. Dėl oro tankio mažėjimo kylant aukštyn tampa aišku, kad slėgio kitimas vyksta greičiau žemuose oro sluoksniuose negu viršutiniuose. Lygiai tą patį galima pasakyti, kad šaltoje oro masėje slėgis kylant aukštyn mažėja greičiau negu šiltoje oro masėje. Todėl esant vienodam slėgiui prie žemės paviršiaus tam tikras slėgis tam tikrame aukštyje šiltoje oro masėje bus aukščiau negu šaltoje oro masėje.
Punktyrinės linijos vertikaliame pjūvyje yra vienodo slėgio paviršiai. Jie vadinami izobariniais paviršiais. Ciklonuose izobariniai paviršiai išlinksta žemyn, anticiklone iškyla aukštyn. Taip pat izobariniai paviršiai išlinksta žemyn ten, kur yra šaltos oro masės, ir išlinksta aukštyn šiltose oro masėse.
Horizontalus barinis gradientas yra viso barinio gradiento dedamoji dalis. Kita dedamoji – vertikalus barinis gradientas. Vertikalia kryptimi slėgis kinta daug greičiau nei horizontalia – normaliomis sąlygomis prie žemės paviršiaus vertikalus barinis gradientas yra apytiksliai lygus 1 hPa/8 m. Šis dydis yra dešimtis tūkstančių kartų didesnis negu horizontalus barinis gradientas. Nepaisant to, oras milžinišku greičiu nejuda į viršų, nes vertikalaus barinio gradiento jėga dažniausiai yra hidrostatinėje pusiausvyroje su sunkio jėga, todėl vertikalus oro judėjimo greitis tik retais atvejais (dažniausiai stiprios konvekcijos metu) yra artimas horizontaliam. Be to, vertikalus barinis gradientas neturi įtakos horizontaliam oro judėjimui, todėl meteorologijoje yra priimta horizontalų barinį gradientą vadinti tiesiog bariniu gradientu.
Oro tankis didėja didėjant slėgiui ir mažėjant oro temperatūrai. Tačiau didžiausi oro tankio pasikeitimai vyksta kintant slėgiui. Patys žemiausi oro sluoksniai, kuriuos slegia visas atmosferos storis, turi didžiausią tankį. Dėl oro tankio mažėjimo kylant aukštyn tampa aišku, kad slėgio kitimas vyksta greičiau žemuose oro sluoksniuose negu viršutiniuose. Lygiai tą patį galima pasakyti, kad šaltoje oro masėje slėgis kylant aukštyn mažėja greičiau negu šiltoje oro masėje. Todėl esant vienodam slėgiui prie žemės paviršiaus tam tikras slėgis tam tikrame aukštyje šiltoje oro masėje bus aukščiau negu šaltoje oro masėje.
Punktyrinės linijos vertikaliame pjūvyje yra vienodo slėgio paviršiai. Jie vadinami izobariniais paviršiais. Ciklonuose izobariniai paviršiai išlinksta žemyn, anticiklone iškyla aukštyn. Taip pat izobariniai paviršiai išlinksta žemyn ten, kur yra šaltos oro masės, ir išlinksta aukštyn šiltose oro masėse.
Kokios sudedamosios atmosferos dalies nepakanka didesniame aukštyje, kad galėtų išgyventi žmogus?
91% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Dviejų skystos arba dujinės aplinkos sluoksnių gebėjimas priešintis slydimui vienas kito atžvilgiu:
71% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Klampumas arba vidinė trintis – procesas dujose ar skysčiuose, kada dėl gretimų skirtingais greičiais judančių sluoksnių, atsiranda impulso perdavimas iš greitesnių sluoksnių lėtesniems. Tai yra pernašos reiškinys, pernešamas judesio kiekis greičio gradiento mažėjimo kryptimi.
Kaip bet kurios dujos oras pasižymi klampumu. Dėl oro klampumo, trinties jėgos poveikis, kuris yra didžiausias ties žemės paviršiumi, taip pat yra jaučiamas ir didesniame aukštyje. Vis dėlto oro klampumas yra mažas ir apie 1000 m aukštyje trinties jėgos poveikis tampa labai nežymus kitų jėgų, veikiančių judantį orą, atžvilgiu. Lygis, kuriame išnyksta trinties jėgos poveikis, vadinamas trinties lygiu.
Kaip bet kurios dujos oras pasižymi klampumu. Dėl oro klampumo, trinties jėgos poveikis, kuris yra didžiausias ties žemės paviršiumi, taip pat yra jaučiamas ir didesniame aukštyje. Vis dėlto oro klampumas yra mažas ir apie 1000 m aukštyje trinties jėgos poveikis tampa labai nežymus kitų jėgų, veikiančių judantį orą, atžvilgiu. Lygis, kuriame išnyksta trinties jėgos poveikis, vadinamas trinties lygiu.
Kokiuose debesyse susidaro kruša?
90% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Kruša (hail) – tai sferinės formos kietieji kristalai arba netaisyklingos formos ledo gabaliukų pavidalo krituliai, kurių dydis daugiau nei keli mm. Stebima su šaltaisiais frontais ir dažnai yra stichinė nelaimė. Orlaiviui kruša yra pavojinga, nes gali apgadinti orlaivį. Kruša sutinkama debesies viduryje.
Kruša krenta audros metu kartu su liūtiniu lietumi. Krušai formuotis būtina ypač stipri konvekcija ir didelis debesies vandeningumas, todėl kruša iškrenta tik vasarą, kai aukšta temperatūra prie Žemės paviršiaus.
Vasarą, kai oras itin šiltas, iš stipriai vertikaliai išsivysčiusių kamuolinių lietaus debesų kartais krenta kruša. Kruša – tai netaisyklingos formos ledo gabaliukų pavidalo krituliai, kurių dydis daugiau negu keli milimetrai. Itin retais atvejais ledo gabaliukų masė gali viršyti šimtą gramų. Kruša dažniausiai krenta audros metu kartu su liūtiniu lietumi. Krušai formuotis būtina ypač stipri konvekcija ir didelis debesies vandeningumas, todėl kruša iškrenta tik vasarą, kai aukšta oro temperatūra prie žemės paviršiaus. Krušos gabalėlis galinguose vertikaliuose oro srautuose kelis kartus patenka į santykinai šaltus ir šiltus debesies sluoksnius, kuriuose prie jo prisijungia peršaldyti vandens lašai arba ledo kristalai. Todėl krušos gabalėlis gali labai išaugti. Minėtą procesą patvirtina ir krušos gabalėlio vidinė sandara: jis sudarytas iš permatomų ir nepermatomų sluoksnių. Jie atitinkamai susidaro ledo gabalėliui patekus į peršaldytų vandens lašelių ir į ledo kristalų sluoksnius kamuoliniuose lietaus debesyse. Be to, susidūrimų metu krušos gabalėliai gali prišalti vienas prie kito.
Kruša krenta audros metu kartu su liūtiniu lietumi. Krušai formuotis būtina ypač stipri konvekcija ir didelis debesies vandeningumas, todėl kruša iškrenta tik vasarą, kai aukšta temperatūra prie Žemės paviršiaus.
Vasarą, kai oras itin šiltas, iš stipriai vertikaliai išsivysčiusių kamuolinių lietaus debesų kartais krenta kruša. Kruša – tai netaisyklingos formos ledo gabaliukų pavidalo krituliai, kurių dydis daugiau negu keli milimetrai. Itin retais atvejais ledo gabaliukų masė gali viršyti šimtą gramų. Kruša dažniausiai krenta audros metu kartu su liūtiniu lietumi. Krušai formuotis būtina ypač stipri konvekcija ir didelis debesies vandeningumas, todėl kruša iškrenta tik vasarą, kai aukšta oro temperatūra prie žemės paviršiaus. Krušos gabalėlis galinguose vertikaliuose oro srautuose kelis kartus patenka į santykinai šaltus ir šiltus debesies sluoksnius, kuriuose prie jo prisijungia peršaldyti vandens lašai arba ledo kristalai. Todėl krušos gabalėlis gali labai išaugti. Minėtą procesą patvirtina ir krušos gabalėlio vidinė sandara: jis sudarytas iš permatomų ir nepermatomų sluoksnių. Jie atitinkamai susidaro ledo gabalėliui patekus į peršaldytų vandens lašelių ir į ledo kristalų sluoksnius kamuoliniuose lietaus debesyse. Be to, susidūrimų metu krušos gabalėliai gali prišalti vienas prie kito.
Apledėjus statinio slėgio davikliui kilimo metu, aukščio kitimo spartos indikatorius (variometras) rodys:
75% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Orlaivio skrydžio aukščio pokytis (aukščio kitimo tempas) matuojamas barometriniais vertikalaus greičio matuokliais VSI (angl. Vertical speed indicator) arba inercinėmis sistemomis. VSI dažnai vadinamas variometru.
Stebint variometrą lengviau skristi horizontaliai arba keisti aukštį norimu greičiu. Variometro viduje yra manometrinė diafragma. Statinis slėgis į diafragmą žarnele patenka tiesiogiai, o į prietaiso korpuso vidų – pro labai mažą kapiliarinę skylutę K. Skrendant vienodame aukštyje slėgiai diafragmoje ir korpuso viduje yra lygūs ir diafragma – pradinėje padėtyje. Kintant skrydžio aukščiui slėgis diafragmoje tuojau pradeda keistis, diafragma plečiasi ar susispaudžia ir suka rodyklę. Diafragma deformuojasi todėl, kad oras nespėja patekti į prietaiso vidų ir slėgis jame nespėja staigiai pasikeisti. Kuo greičiau kinta skrydžio aukštis (kuo didesnis vertikalusis greitis), tuo daugiau deformuojasi diafragma, nes susidaro didesnis slėgių skirtumas. Diafragmos deformacija yra proporcinga vertikaliajam greičiui. Kai skrydžio aukštis nebesikeičia, slėgiai diafragmos viduje ir aplink ją susilygina ir prietaisas rodo nulinį vertikalųjį greitį. Variometrų trūkumas yra tai, kad, orlaiviui pradėjus skristi horizontaliai, jis vis dar rodo vertikalųjį greitį. Tai trunka, kol slėgiai prietaiso viduje ir diafragmoje susilygina. Netoli žemės tai trunka kelias dešimtąsias sekundės dalis ir keletą sekundžių – dideliuose aukščiuose.
Variometrai yra labai jautrūs, jie reaguoja net į nedidelius skrydžio aukščio pokyčius. Kai oras ramus, VSI daug greičiau parodo prasidėjusią aukščio nuokrypą (vertikalųjį greitį) negu aukščiamačiai, todėl vienodą skrydžio aukštį lengviau palaikyti stebint ne aukščiamatį, o variometrą, palaikant nulinį vertikalųjį greitį. Gaminami įvairaus jautrio variometrai, pavyzdžiui, 2 m/s ar 4 m/s.
Stebint variometrą lengviau skristi horizontaliai arba keisti aukštį norimu greičiu. Variometro viduje yra manometrinė diafragma. Statinis slėgis į diafragmą žarnele patenka tiesiogiai, o į prietaiso korpuso vidų – pro labai mažą kapiliarinę skylutę K. Skrendant vienodame aukštyje slėgiai diafragmoje ir korpuso viduje yra lygūs ir diafragma – pradinėje padėtyje. Kintant skrydžio aukščiui slėgis diafragmoje tuojau pradeda keistis, diafragma plečiasi ar susispaudžia ir suka rodyklę. Diafragma deformuojasi todėl, kad oras nespėja patekti į prietaiso vidų ir slėgis jame nespėja staigiai pasikeisti. Kuo greičiau kinta skrydžio aukštis (kuo didesnis vertikalusis greitis), tuo daugiau deformuojasi diafragma, nes susidaro didesnis slėgių skirtumas. Diafragmos deformacija yra proporcinga vertikaliajam greičiui. Kai skrydžio aukštis nebesikeičia, slėgiai diafragmos viduje ir aplink ją susilygina ir prietaisas rodo nulinį vertikalųjį greitį. Variometrų trūkumas yra tai, kad, orlaiviui pradėjus skristi horizontaliai, jis vis dar rodo vertikalųjį greitį. Tai trunka, kol slėgiai prietaiso viduje ir diafragmoje susilygina. Netoli žemės tai trunka kelias dešimtąsias sekundės dalis ir keletą sekundžių – dideliuose aukščiuose.
Variometrai yra labai jautrūs, jie reaguoja net į nedidelius skrydžio aukščio pokyčius. Kai oras ramus, VSI daug greičiau parodo prasidėjusią aukščio nuokrypą (vertikalųjį greitį) negu aukščiamačiai, todėl vienodą skrydžio aukštį lengviau palaikyti stebint ne aukščiamatį, o variometrą, palaikant nulinį vertikalųjį greitį. Gaminami įvairaus jautrio variometrai, pavyzdžiui, 2 m/s ar 4 m/s.
Slėgio kitimas vyksta greičiau:
59% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Oro tankis didėja didėjant slėgiui ir mažėjant oro temperatūrai. Tačiau didžiausi oro tankio pasikeitimai vyksta kintant slėgiui. Patys žemiausi oro sluoksniai, kuriuos slegia visas atmosferos storis, turi didžiausią tankį. Dėl oro tankio mažėjimo kylant aukštyn tampa aišku, kad slėgio kitimas vyksta greičiau žemuose oro sluoksniuose negu viršutiniuose. Lygiai tą patį galima pasakyti, kad šaltoje oro masėje slėgis kylant aukštyn mažėja greičiau negu šiltoje oro masėje. Todėl esant vienodam slėgiui prie žemės paviršiaus tam tikras slėgis tam tikrame aukštyje šiltoje oro masėje bus aukščiau negu šaltoje oro masėje.
Punktyrinės linijos vertikaliame pjūvyje yra vienodo slėgio paviršiai. Jie vadinami izobariniais paviršiais. Ciklonuose izobariniai paviršiai išlinksta žemyn, anticiklone iškyla aukštyn. Taip pat izobariniai paviršiai išlinksta žemyn ten, kur yra šaltos oro masės, ir išlinksta aukštyn šiltose oro masėse.
Punktyrinės linijos vertikaliame pjūvyje yra vienodo slėgio paviršiai. Jie vadinami izobariniais paviršiais. Ciklonuose izobariniai paviršiai išlinksta žemyn, anticiklone iškyla aukštyn. Taip pat izobariniai paviršiai išlinksta žemyn ten, kur yra šaltos oro masės, ir išlinksta aukštyn šiltose oro masėse.
Susidarius radiaciniams rūkams giedromis naktimis, o sustiprėjęs vėjas nuo 7 kt iki 18 kt, gali:
82% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Radiaciniai rūkai šiltuoju metų laiku patekėjus saulei paprastai išsisklaido, o kartais pakyla virš žemės sudarydami ploną FrSt debesų sluoksnį, kurio aukštis neviršija 100-200 m. Rūkas gali išsisklaidyti ir sustiprėjus vėjui iki 4-5 m/s ir daugiau.
Kokios yra perkūnijos egzistavimo ciklo stadijos:
85% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Vystantis perkūnijos debesims, išskiriamos 3 stadijos:
1-oji stadija – debesies vystymasis. Pradžioje susidaro kamuolinis Cu hum debesis, kuris po truputį vystosi į galingesnį Cu cong debesį, kol susidaro perkūnijos Cb debesis. Cu debesų viršutinė riba yra 1500-2500 m aukštyje, o Cu cong – 4-5 km aukštyje. Prasideda žemyneigiai oro srautai, iškrinta krituliai. Viršutinėje dalyje būdingas ledėjimas.
2-oji stadija – maksimalus išsivystymas. Kamuoliniai debesys pasidaro žymiai didesni ir sunkesni. Kadangi kylantis oras daugiau negali jų išlaikyti, iškrinta liūtiniai krituliai, kruša. Tuomet šaltas sausas oras pradeda patekti į debesį, kadangi jis yra sunkesnis už šiltą orą. Šaltas oras pradeda leistis ir taip išstumia dar daugiau kritulių. Tuo tarpu aukštyneigiai srautai gali siekti 30 m/s. Visi su perkūnija susiję reiškiniai tuomet intensyviausi, žaibavimo tikimybė didžiausia.
3-ioji stadija – Cb debesies irimas. Debesies viršūnė, sudaryta iš Ci debesų, pasidaro plokščia ir debesis pradeda irti. Cb debesis nusileidžia žemyn ir išsiplečia ploto atžvilgiu. Vyrauja žemyneigiai oro srautai. Kadangi šiltas drėgnas oras nekyla, nesiformuoja vandens lašeliai, krituliai ne tokie intensyvūs, nors kartais stebimi ir liūtiniai krituliai. Žaibavimo tikimybė taip pat išlieka. Debesis pradeda irti nuo apačios.
Visos Cb debesies vystymosi stadijos trunka 3–5 val. Perkūnijos debesis horizontaliai užima 3–50 km skersmens plotą. Apatinė jo riba yra 1,0–1,5 km aukštyje, viršutinė – 8–14 km vidutinėse platumose, o tropikuose 16–18 ar net 20–21 km aukštyje. Taigi perkūnijos debesis vertikaliai apima beveik visą troposferą, kartais per tropopauzę prasiskverbia ir į stratosferą.
1-oji stadija – debesies vystymasis. Pradžioje susidaro kamuolinis Cu hum debesis, kuris po truputį vystosi į galingesnį Cu cong debesį, kol susidaro perkūnijos Cb debesis. Cu debesų viršutinė riba yra 1500-2500 m aukštyje, o Cu cong – 4-5 km aukštyje. Prasideda žemyneigiai oro srautai, iškrinta krituliai. Viršutinėje dalyje būdingas ledėjimas.
2-oji stadija – maksimalus išsivystymas. Kamuoliniai debesys pasidaro žymiai didesni ir sunkesni. Kadangi kylantis oras daugiau negali jų išlaikyti, iškrinta liūtiniai krituliai, kruša. Tuomet šaltas sausas oras pradeda patekti į debesį, kadangi jis yra sunkesnis už šiltą orą. Šaltas oras pradeda leistis ir taip išstumia dar daugiau kritulių. Tuo tarpu aukštyneigiai srautai gali siekti 30 m/s. Visi su perkūnija susiję reiškiniai tuomet intensyviausi, žaibavimo tikimybė didžiausia.
3-ioji stadija – Cb debesies irimas. Debesies viršūnė, sudaryta iš Ci debesų, pasidaro plokščia ir debesis pradeda irti. Cb debesis nusileidžia žemyn ir išsiplečia ploto atžvilgiu. Vyrauja žemyneigiai oro srautai. Kadangi šiltas drėgnas oras nekyla, nesiformuoja vandens lašeliai, krituliai ne tokie intensyvūs, nors kartais stebimi ir liūtiniai krituliai. Žaibavimo tikimybė taip pat išlieka. Debesis pradeda irti nuo apačios.
Visos Cb debesies vystymosi stadijos trunka 3–5 val. Perkūnijos debesis horizontaliai užima 3–50 km skersmens plotą. Apatinė jo riba yra 1,0–1,5 km aukštyje, viršutinė – 8–14 km vidutinėse platumose, o tropikuose 16–18 ar net 20–21 km aukštyje. Taigi perkūnijos debesis vertikaliai apima beveik visą troposferą, kartais per tropopauzę prasiskverbia ir į stratosferą.
Pagal kylančios oro masės ir aplinkos oro temperatūros gradientus išskiriamos atmosferos pusiausvyros kategorijos:
72% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Pagal kylančios oro masės ir aplinkos oro temperatūros gradientus išskiriamos trys atmosferos pusiausvyros kategorijos:
1) nepastovi, kai kylant aukštyn aplinkos temperatūra krinta greičiau negu kylančios oro masės temperatūra. Dėl to yra palankios sąlygos konvekcijai, Cb debesų susidarymui, perkūnijoms, liūtiniams krituliams (vidutinės platumos).
2) pastovi, kai kylančios oro masės temperatūra krinta greičiau negu aplinkos temperatūra. Pakilęs oras pasidaro šaltesnis ir sunkesnis už aplinkos orą ir leidžiasi žemyn. Todėl konvekcija yra stabdoma ir Cb debesys nesivysto. Būdinga aukšto slėgio centruose (ašigalio srityse).
3) neutrali, kylančios ar besileidžiančios oro masės ir aplinkos temperatūros gradientai yra lygūs. Todėl išnykus judėjimą sukėlusioms priežastims oras nustoja judėjęs.
1) nepastovi, kai kylant aukštyn aplinkos temperatūra krinta greičiau negu kylančios oro masės temperatūra. Dėl to yra palankios sąlygos konvekcijai, Cb debesų susidarymui, perkūnijoms, liūtiniams krituliams (vidutinės platumos).
2) pastovi, kai kylančios oro masės temperatūra krinta greičiau negu aplinkos temperatūra. Pakilęs oras pasidaro šaltesnis ir sunkesnis už aplinkos orą ir leidžiasi žemyn. Todėl konvekcija yra stabdoma ir Cb debesys nesivysto. Būdinga aukšto slėgio centruose (ašigalio srityse).
3) neutrali, kylančios ar besileidžiančios oro masės ir aplinkos temperatūros gradientai yra lygūs. Todėl išnykus judėjimą sukėlusioms priežastims oras nustoja judėjęs.
Judėjimas, kai atskiri dujų ar skysčio tūriai juda lygiagrečiai aplinkinių tūriams ir tarpusavyje nesimaišo:
91% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Jūros brizas pavakary pučia:
70% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Brizas (pranc. brise – silpnas vėjas, angl. breeze, vok. seewind) – vėjas, du kartus per parą keičiantis kryptį ir pučiantis jūrų, didžiųjų ežerų, tvenkinių, didelių upių pakrantėse. Dieną sausuma įšyla labiau ir greičiau negu vandens telkinys ir virš jos susidaro žemesnis slėgis. Todėl jūros (dar kitaip vadinamas dienos) brizas pučia nuo vandens telkinio į sušilusį krantą. Naktį vyksta priešingas procesas, kuomet vėjas pradeda pūsti nuo kranto link vandens telkinio, tai vadinama sausumos brizu.
Dėl ko atsiranda barometrinių aukštimačių metodinės klaidos?
90% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Barometrinių aukštimačių matavimo rezultatai priklauso nuo meteorologinių sąlygų. Orlaiviui skrendant per atmosferinius sluoksnius, ciklonus ir anticiklonus bei kitas barinių darinių sistemas, o ypač skrendant dideliuose aukščiuose esant vienodiems prietaiso parodymams tikrasis aukštis bus skirtingas. Norint gauti geometrinį skrydžio aukštį, į prietaiso parodymus būtina įvesti metodinę pataisą: realių atmosferos sąlygų nukrypimo nuo standartinių. Ši pataisa nustatoma pagal atmosferos slėgio nuliniame aukštyje nukrypimą
Kai šilta, drėgna oro masė slenka virš šalto paviršiaus, ji atvėsta. Jei ji atvės iki jos rasos taško, tai susidarys rūkas. Kaip jis vadinamas?
65% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Pagal susidarymo sąlygas rūkai gali būti: advekciniai, kai oro masės su tam tikra temperatūra ir drėgnumu yra nunešamos į kitą teritoriją, turinčią kitokią temperatūrą ir drėgnumą, spinduliuotiniai, susidarantieji dėl vietovės atšalimo, ypač esant mažai debesuotam orui, ir mišrūs, advekciniai – spinduliuotiniai, kurie susidaro esant abiem veiksniams. Visi kiti rūkų tipai yra susiję su garavimu, maišymusi, oro grafija, frontais, pakrančių miestais – tai dažniausiai yra vietinės reikšmės rūkai.
Advekcinis rūkas susidaro atvėsus orui šiltoje oro masėje, kai ši užslenka ant šaltesnio paklotinio paviršiaus. Oro masėje susidaro priežeminė temperatūros inversija, todėl vandens garų kondensacija prasideda pažemyje ir plinta iki inversijos viršutinės ribos. Advekciniai rūkai būdingi šaltajam pusmečiui. Tokių rūkų tipui priklauso ir pakrančių rūkai, susidarantys sausumoje, vėjui pučiant nuo jūros. Pakrančių rūkai Baltijos pajūryje dažniausiai būna vasaros pabaigoje, rudenį ir žiemą.
Advekcinis rūkas formuojasi šiltoje oro masėje, judančioje ant šaltesnio veikliojo paviršiaus. Pradeda vėsti apatinė oro masės dalis ir susidaro priežeminė inversija. Vandens garų kondensacija prasideda prie žemės paviršiaus ir vyksta visame inversijos sluoksnyje.
Advekciniam rūkui formuotis reikalinga:
1) didelė ateinančios oro masės santykinė drėgmė;
2) didelis oro masės ir veikliojo paviršiaus temperatūros skirtumas. Šiuo atveju oro masė greičiau ir stipriau vėsta;
3) silpnas vėjas priežeminiame oro sluoksnyje;
4) specifinės oro drėgmės didėjimas (arba nesikeitimas) didėjant aukščiui. Būtina, kad turbulencinės apykaitos metu iš viršutinių atmosferos sluoksnių atnešamas oras būtų artimas prisotinimui;
5) oro temperatūros didėjimas inversiniame sluoksnyje neturi būti itin staigus, nes tuo atveju labai susilpnėja turbulencinė apykaita.
Vasarą advekcinis rūkas dažnesnis virš jūros (nes oras virš jūros paviršiaus šaltesnis nei virš sausumos), žiemą – virš sausumos.
Advekcinis rūkas susidaro atvėsus orui šiltoje oro masėje, kai ši užslenka ant šaltesnio paklotinio paviršiaus. Oro masėje susidaro priežeminė temperatūros inversija, todėl vandens garų kondensacija prasideda pažemyje ir plinta iki inversijos viršutinės ribos. Advekciniai rūkai būdingi šaltajam pusmečiui. Tokių rūkų tipui priklauso ir pakrančių rūkai, susidarantys sausumoje, vėjui pučiant nuo jūros. Pakrančių rūkai Baltijos pajūryje dažniausiai būna vasaros pabaigoje, rudenį ir žiemą.
Advekcinis rūkas formuojasi šiltoje oro masėje, judančioje ant šaltesnio veikliojo paviršiaus. Pradeda vėsti apatinė oro masės dalis ir susidaro priežeminė inversija. Vandens garų kondensacija prasideda prie žemės paviršiaus ir vyksta visame inversijos sluoksnyje.
Advekciniam rūkui formuotis reikalinga:
1) didelė ateinančios oro masės santykinė drėgmė;
2) didelis oro masės ir veikliojo paviršiaus temperatūros skirtumas. Šiuo atveju oro masė greičiau ir stipriau vėsta;
3) silpnas vėjas priežeminiame oro sluoksnyje;
4) specifinės oro drėgmės didėjimas (arba nesikeitimas) didėjant aukščiui. Būtina, kad turbulencinės apykaitos metu iš viršutinių atmosferos sluoksnių atnešamas oras būtų artimas prisotinimui;
5) oro temperatūros didėjimas inversiniame sluoksnyje neturi būti itin staigus, nes tuo atveju labai susilpnėja turbulencinė apykaita.
Vasarą advekcinis rūkas dažnesnis virš jūros (nes oras virš jūros paviršiaus šaltesnis nei virš sausumos), žiemą – virš sausumos.
Pavėjinėje kalno pusėje susidariusios oro srauto bangos, atkartojančios kalno viršūnę:
73% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Jeigu virš kalnagūbrio 4 – 5 km storio sluoksnyje stebimas vėjo, statmeno kalnagūbriui, sustiprėjimas kylant aukštyn, o terminė atmosferos stratifikacija pastovi (turi inversijos, izotermijos sluoksnių vietą ar temperatūra kylant aukštyn žemėja mažiau negu sausaadiabatinis gradientas), tai pavėjinėje pusėje aukščiau kalnagūbrio susidaro pavėjinės bangos, kartais vadinamos stovinčiomis arba kalnų bangomis. Tokių bangų susidarymui taip pat palankūs statūs kalnų šlaitai. Stovinčios bangos taip vadinamos dėl to, kad jų viršūnės ir slėniai yra vienoje vietoje kalnagūbrio atžvilgiu, o oro dalelytės lyg bėga per jas. Tokių bangų ilgis gali būti nuo 5 iki 50 km, o amplitudė – 100 –150 m. Jos sklinda atmosferoje į aukštį, keletą kartų (4 – 5 ir daugiau) viršijantį kalnagūbrio aukštį, ir gali būti stebimos per visą troposferos storį, o kartais pasklinda ir apatinėje stratosferoje. Paprastai stebimos kelios stovinčių bangų keteros. Esant pakankamam oro drėgnumui kylančių oro masių temperatūra vėsta iki rasos taško ir bangų keterose lygiagrečiai kalnagūbriui susidaro mažai judančios debesų virtinės. Tokie debesys gali būti keliuose aukštuose – vienas aukštas virš kito.
Pasiekusios kalno viršūnę oro masės kitoje pusėje leidžiasi žemyn (dažnai labai dideliu greičiu). Kalnų bangos veikia ne tik orą aukštyje iki kalno viršūnės, bet ir aukščiau. Kildamos oro masės priešvėjinėje kalno pusėje į viršų kartu aukštyn stumia ir viršuje esančius oro sluoksnius. O pavėjinėje pusėje besileidžiant oro masei kartu leidžiasi ir aukščiau esantis oras. Priklausomai nuo atmosferos pastovumo gali susidaryti kalnų bangų zonos, kurios gali būti ypatingai stiprios.
Pasiekusios kalno viršūnę oro masės kitoje pusėje leidžiasi žemyn (dažnai labai dideliu greičiu). Kalnų bangos veikia ne tik orą aukštyje iki kalno viršūnės, bet ir aukščiau. Kildamos oro masės priešvėjinėje kalno pusėje į viršų kartu aukštyn stumia ir viršuje esančius oro sluoksnius. O pavėjinėje pusėje besileidžiant oro masei kartu leidžiasi ir aukščiau esantis oras. Priklausomai nuo atmosferos pastovumo gali susidaryti kalnų bangų zonos, kurios gali būti ypatingai stiprios.
Stipriai horizontalia ir silpnai vertikalia kryptimi išsivystę debesys, susidarantys banginių procesų atmosferoje metu:
67% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Banguotieji debesys (undulatus – und) – stipriai horizontalia ir silpnai vertikalia kryptimi išsivystę debesys, susidarantys banginių procesų atmosferoje metu (Cc, Ac, Sc, St).
Banguotųjų debesų formavimasis susijęs su frikcine turbulencija bei orografiniu kilimu. Atmosferoje dėl įvairių priežasčių susidaro skirtingo ilgio, amplitudės ir kilmės bangos. Debesodarai svarbiausios bangos susidarančios sulaikančiuose (inversiniuose) sluoksniuose bei atsirandančios dėl gamtinių kliūčių poveikio (kalvos, salos ir t.t.). Pirmuoju atveju inversiniame sluoksnyje bangos formuojasi dėl temperatūros (tankio) ir vėjo greičio skirtumų pastoviuose oro sluoksniuose virš ir po inversiniu sluoksniu: kuo didesnis vėjo greitis ir mažesnis temperatūrų skirtumas, tuo didesnis susidarančių bangų ilgis. Antruoju atveju bangos parametrai priklauso nuo kliūties aukščio bei orientacijos oro srauto atžvilgiu, paviršiaus šiurkštumo ir kt. Kondensacijos produktams kaupiantis poinversiniame sluoksnyje, debesies viršūnė (o kartais ir pagrindas) įgauna banguotą struktūrą. Banguota struktūra viršutinėje troposferoje pasižymi plunksniniai kamuoliniai, vidurinėje - aukštieji kamuoliniai, apatinėje - sluoksniniai ir sluoksniniai kamuoliniai debesys. Pastarieji debesys vienas nuo kito skiriasi tik bangos ilgiu.
Banguotųjų debesų formavimasis susijęs su frikcine turbulencija bei orografiniu kilimu. Atmosferoje dėl įvairių priežasčių susidaro skirtingo ilgio, amplitudės ir kilmės bangos. Debesodarai svarbiausios bangos susidarančios sulaikančiuose (inversiniuose) sluoksniuose bei atsirandančios dėl gamtinių kliūčių poveikio (kalvos, salos ir t.t.). Pirmuoju atveju inversiniame sluoksnyje bangos formuojasi dėl temperatūros (tankio) ir vėjo greičio skirtumų pastoviuose oro sluoksniuose virš ir po inversiniu sluoksniu: kuo didesnis vėjo greitis ir mažesnis temperatūrų skirtumas, tuo didesnis susidarančių bangų ilgis. Antruoju atveju bangos parametrai priklauso nuo kliūties aukščio bei orientacijos oro srauto atžvilgiu, paviršiaus šiurkštumo ir kt. Kondensacijos produktams kaupiantis poinversiniame sluoksnyje, debesies viršūnė (o kartais ir pagrindas) įgauna banguotą struktūrą. Banguota struktūra viršutinėje troposferoje pasižymi plunksniniai kamuoliniai, vidurinėje - aukštieji kamuoliniai, apatinėje - sluoksniniai ir sluoksniniai kamuoliniai debesys. Pastarieji debesys vienas nuo kito skiriasi tik bangos ilgiu.
Vandens lašelių ar ledo kristalų susikaupimas prie žemės paviršiaus, kai matomumas yra 1 km ar mažiau:
79% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Rūkas – ore susidariusi gausi smulkių vandens lašų arba kristalų sankaupa, dėl kurios horizontalus matomumas atmosferos priežemio sluoksnyje yra mažesnis nei 1 kilometras. Jei matomumas kinta nuo 1 iki 10 kilometrų, šis reiškinys vadinamas rūkana. Rūkas, kai matomumas siekia 50 m ir mažiau, vadinamas labai stipriu (tirštu) ir yra labai pavojingas, 50–200 m – stiprus, 200–500 m – vidutinis.
Rūkas kaip ir debesys atsiranda, kai ore kondensuojasi vandens garai. Kai oro temperatūra aukštesnė kaip -20 °C, rūkas paprastai būna vien iš vandens lašelių. Rūkas, susimaišęs su dūmais ir dujiniais atmosferos teršalais, vadinamas smogu. Kuo rūkas vandeningesnis (g/m³) ir kuo didesnės jo dalelės, tuo mažesnis matomumas.
Rūkams būdingas didelis kintamumas laike ir erdvėje, jų skaičius gali skirtis ir net visai nedidelėje teritorijoje. Reiškinys yra sietinas ne tik su bendrąja atmosferos cirkuliacija, jos savybėmis, bet ir vietiniais veiksniais, t. y. vietovės aukščiu, reljefo formomis, vandens telkiniais, pelkėmis, šaltiniais ir kt., kurių poveikis yra labai svarbus rūko susidarymui. Ežerai, pelkės, upių slėniai, šaltiniai yra vienas iš pagrindinių vietinių (spinduliuotinių) rūko susiformavimo veiksnių. Didžiausias rūko dienų skaičius yra susijęs su ciklonine veikla, kai šiltas oras iš Atlanto vandenyno užteka ant jau atšalusio Žemės paviršiaus.
Rūkas kaip ir debesys atsiranda, kai ore kondensuojasi vandens garai. Kai oro temperatūra aukštesnė kaip -20 °C, rūkas paprastai būna vien iš vandens lašelių. Rūkas, susimaišęs su dūmais ir dujiniais atmosferos teršalais, vadinamas smogu. Kuo rūkas vandeningesnis (g/m³) ir kuo didesnės jo dalelės, tuo mažesnis matomumas.
Rūkams būdingas didelis kintamumas laike ir erdvėje, jų skaičius gali skirtis ir net visai nedidelėje teritorijoje. Reiškinys yra sietinas ne tik su bendrąja atmosferos cirkuliacija, jos savybėmis, bet ir vietiniais veiksniais, t. y. vietovės aukščiu, reljefo formomis, vandens telkiniais, pelkėmis, šaltiniais ir kt., kurių poveikis yra labai svarbus rūko susidarymui. Ežerai, pelkės, upių slėniai, šaltiniai yra vienas iš pagrindinių vietinių (spinduliuotinių) rūko susiformavimo veiksnių. Didžiausias rūko dienų skaičius yra susijęs su ciklonine veikla, kai šiltas oras iš Atlanto vandenyno užteka ant jau atšalusio Žemės paviršiaus.
Kaip vadinami krituliai, iškrentantys iš Cb debesų ir nepasiekiantys žemės paviršiaus, matomi kaip kritulių kritimo ruožai?
86% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Atmosferos turbulencija skirstoma į:
86% lankytojų šį klausimą atsakė teisingai
Paaiškinimas
Atmosferos turbulencija - oro netvarkingas judėjimas įvairiomis kryptimis kintančiu greičiu. Atmosferos turbulencijos priežastis – atmosferoje susidarantys įvairaus dydžio sūkuriai. Šį reiškinį matome stebėdami snaigių kritimą pučiant vėjui arba dūmų sklidimą. Laminarinis judėjimas (be turbulencijos), vykstantis prie pat žemės paviršiaus, pereina į turbulentinį, srautui praradus hidrodinaminį pastovumą. Atmosferos turbulencija yra dinaminė ir terminė (konvekcija). Dinaminė atmosferos turbulencija atsiranda, kai gretimuose oro sluoksniuose skirtingi vėjo greičiai. Ji ypač didelė žemutiniuose atmosferos sluoksniuose ir sraujymėse. Terminė atmosferos turbulencija, arba konvekcija, atsiranda dėl oro tankio skirtumų sukeliamos jėgos poveikio. Dažniausiai atmosferos turbulencija kyla ir dėl dinaminių, ir dėl terminių priežasčių. Kai vyrauja palankios terminei atmosferos turbulencijai sąlygos, gali susidaryti škvalai ir stiprūs aukštyneigiai oro srautai, vadinami termikais, kurių greitis iki 20 m/s. Tuo pat metu mažesnio greičio srautai leidžiasi žemyn. Atmosferos turbulencija sukelia intensyvią turbulentinę difuziją, dėl kurios vertikalia kryptimi sparčiai maišosi oro savybės (temperatūra, drėgnis, tankis), susivienodina oro sudėtis, kyla vėjo gūsiai, oro priemaišos pernešamos vertikalia kryptimi, vyksta turbulentinė šilumos apykaita, debesų lašelių koaguliacija. Tai atmosferos mikroturbulencija. Makroturbulencija – ciklonai ir anticiklonai; dėl jų vyksta tarpplatuminė oro masių ir šilumos apykaita.