Trinties pasipriešinimas atsiranda dėl to, kad vanduo yra klampus, todėl vandens dalelės besiliečiančios su laivo korpusu prilimpa ir juda kartu su laivu. Tolstant nuo laivo korpuso vandens dalelių judėjimo greitis mažėja ir tam tikru atstumu nuo laivo korpuso vandens dalelės lieka ramybės būsenoje. Vandens sluoksnis kuriame pastebimas vandens dalelių judėjimas – vadinamas pasienio sluoksniu, jo plotis didėja nuo laivapriekio link laivagalio. Trintis tarp vandens dalelių vykstanti pasienio sluoksnyje ir yra trinties pasipriešinimas.
Trinties pasipriešinimas priklauso nuo laivo greičio, korpuso sudrėkinto paviršiaus, bei korpuso sudrėkinto paviršiaus šiurkštumo.

Formos pasipriešinimas priklauso nuo laivo greičio, korpuso formos. Kadangi laivo korpuso apvadai nėra absoliučiai aptakūs, tai vanduo aptekėdamas laivo korpusą, jo išsikišusias povandenines korpuso dalis, detales, įrangą ir nelygumus, sudaro vandens sūkurius. Didėjant laivo greičiui daugėja ir sūkurių. Išsikišusios laivo korpuso dalys – tai vairas, bortiniai kiliai, pavairavimo įranga, sraigto veleno kronšteinai ir kt. Sūkurių susidarymui išeikvojama dalis pagrindinių variklių energijos. Todėl šią pasipriešinimo sudedamąją dar vadina sūkuriniu pasipriešinimu.
Laivuose su bukais apvadais atsiranda didesnės sūkurių zonos nei laivuose su aštriais apvadais.

Laivui judant laivapriekyje vandens slėgis yra didesnis negu laivagalyje, vandens paviršius praeidamas pro išilgai laivo pakyla arba nusileidžia – sukeliamos bangos. Bangų susidarymui taip pat eikvojama dalis pagrindinių variklių energijos. Ši pasipriešinimo laivui sudedamoji vadinama bangavimo pasipriešinimu.
Bangavimo pasipriešinimas priklauso nuo laivo greičio, laivo korpuso formos, farvaterio gylio ir pločio (sekliame vandenyje ir siauruose kanaluose bangavimas ženkliai padidėja, kas padidina bangavimo pasipriešinimą).

Laivo kursas nustatomas, matuojant kampą tarp laivo plaukimo krypties ir krypties į šiaurę, t.y kampas tarp meridiano ir laivo plaukimo krypties. Tas kampas privalo būti matuojamas nuo krypties į geografinį šiaurės polių iki laivo plaukimo krypties pagal laikrodžio rodyklę. Tokiu būdu, laivo kursas gali būti nuo 0 laipsnių iki 360 laipsnių.

Kurso kampo nustatymas, kai kursas nubrėžtas jūrlapyje:
1. Naudojama lygiagreti liniuotė ir trikampė liniuotė su kampų laipsniais arba matlankis.
2. Lygiagreti liniuotė pridedama prie nubrėžto kurso (1 žingsnis).
3. Prie lygiagrečios liniuotės priglaudžiama trikampė liniuotė ir ji pastumiama išilgai lygiagrečios liniuotės taip, kad artimiausia dienovidinio linija eitų per matlankio centrinį tašką (2 žingsnis).
4. Ten, kur dienovidinio linija kerta laipsnių lanko gradaciją, bus laivo kursas laipsniais.
5. Atvirkštine tvarka yra nubrėžiamas jūrlapyje kursas, kai žinomas jo kampas.

Atstumo matas – jūrmylė – yra 1852 metrai. Tas atstumo matas gautas išmatavus ilgį, kuris sudaro vieną meridiano, t.y. geografinės platumos, laipsnio minutę. Platumos laipsniai ir minutės yra pažymėtos jūrlapių vertikaliuose kraštuose (kairėje ir dešinėje). Norėdami sužinoti atstumą tarp taškų A ir B, mes skriestuvo pagalba pernešame atkarpą AB ant jūrlapio krašto, kaip parodyta paveikslėlyje. Belieka paskaičiuoti, kiek minučių yra atidėtoje atkarpoje; – tiek pat jūrmylių yra tarp taškų A ir B.

Atstumo tarp dviejų taškų A ir B, pažymėtų jūrlapyje skaičiavimas:
1. Atstumą tarp taškų A ir B išmatuoti cirkuliu.
2. Cirkulio nesuspausti.
3. Užfiksuotą atstumą atidėti ant vertikalaus jūrlapio tinklelio tame pačiame aukštyje nuo jūrlapio apačios.
4. Užimamas laipsnių, minučių ir kabeltovų kiekis perskaičiuojamas į mylias, metrus ir kt.
5. Negalima atstumų jūrlapyje matuoti horizontaliuoju ilgumos laipsnių tinkleliu, nes atstumai tarp dienovidinių prie polių sueina į nulį.
6. Kai matuojamas atstumas tarp taškų, esančių vienoje lygiagretėje, cirkulio kojeles vertikaliajame tinklelyje reikia statyti simetriškai lygiagretei.

Paveikslėlyje:
P - vandens keliamoji jėga.
G - svorio jėga.
C - svorio centras.

TK (tikrasis kursas) – kampas tarp krypties į geografinį šiaurės polių ir laivo plaukimokrypties. Tačiau magnetinis kompasas mums parodys ne kryptį į geografinį šiaurės polių, o į magnetinį šiaurės polių. Nurodytų polių buvimo vietos nesutampa – tarp jų šiuo metu yra maždaug 3000 km atstumas. Dėl šios priežasties atsiranda paklaida (vadinama deklinacija arba variacija, žymima lotyniška raide “d”) tarp kompaso rodomos krypties į magnetinį polių ir krypties į geografinį polių. Be šios paklaidos, kiekvienas magnetinis kompasas turi irsavo individualią paklaidą, atsirandančią dėl kompaso magnetinės rodyklės ir metalinių laivo detalių sąveikos. Pastaroji paklaida vadinama deviacija ir žymima graikiška raide “delta”. Šios paklaidos – deklinacija ir deviacija – būna arba rytų krypties (žymimos raide”E”), arba vakarų krypties (žymimos raide “W”). Kad perskaičiuoti tikrąjį kursą į kompasinį kursą, mes privalome prie tikrojo kurso paklaidas su ženkleliu “W” pridėti, o paklaidas su ženkleliu “E” – atimti.

Nurodytoje schemoje Nr.2 srovės greitis nedidelis – tik 3 km/h. Bet jei laivas švartuosis, plaukdamas pasroviui, švartavimo metu srovė gali jį apsukti. Todėl laivavedys, praplaukęs švartavimosi vietą, švartuojasi atbuline eiga (esant mažiems greičiams, tai įmanoma). Pirma pritvirtinamas laivagalis, ir tai neleidžia srovei laivą apsukti.